Netrukus Maksimas ir jo draugai patikėjo, kad esu žurnalistas, atvykęs aprašyti apie Mala Rohan kaime vykusias kovas. Šie vaikai tapo geriausiais mano gidais, nes jie žinojo ne tik, kur guli rusų tankų liekanos ir prie kokių apkasų buvo aršiausios kovos, bet ir parodė laukus ir pievas, į kurias negalima kelti kojos, nes jos dar neišminuotos.
Kai, siekdamas susibičiuliauti, vaikams pasakiau, kad esu lankęs futbolo treniruotes ir galėtume truputį pažaisti, Maksimas atsakė, jog futbolas neįdomu, nes jie dabar ištisas dienas leidžia savo įrengtame patikrinimo poste.
Vaikai, pasirodo, nuo pagrindinės gatvės atsišakojusiame siaurame keliuke buvo įrengę užkardą – prie tvoros pririšę ilgą pagalį bei kuoliuką. Pamatę ateinančius draugus ar suaugusius kaimynus, berniukai keliuką užtverdavo ir prašydavo parodyti „dokumentus“, klausdavo ko ir kur einama, prašydavo saldainių.
„Man visi draugai pavydi karinės liemenės ir pistoleto, visi prašo tėvų panašias nupirkti, bet kol kas tik aš tokius turiu ir todėl aš esu „blockposto“ vadas“, – pasakojo Maksimas.
Tai girdėdami šešerių Andrejus ir septynmetis Miša pareiškė, jog taupo pinigus liemenei, o devynmetis Olegas išrėžė, kad tėtis žadėjo jam parūpinti tikrą, kareivišką liemenę.
Paklausus, ar tikrai jų kaime dar galima pamatyti prieš pusmetį sudegusius kelis rusiškus tankus, vaikai vienbalsiai patvirtino ir pasisiūlė parodyti, kur jie yra.
„Reikėjo atvažiuoti vasarą, tada būtumėte pamatęs ne tik tankus, bet ir kitokias dideles mašinas, ir patrankas, ir net apdegusį malūnsparnį“, – sakė Maksimas.
Vaikai vienas per kitą ėmė pasakoti, jog kaime yra dvi kalvos, ir Rusijos kariai buvo ant abiejų įsikūrę, o ukrainiečiai puldami jų techniką sunaikino.
Ant vieno kalno esą stovėjo sena kolūkio ferma, tai ši sudegė kartu su joje paslėptais tankais ir mašinomis, o šių liekanas išsivežė su kranu atvykę metalo supirkėjai. Pastarieji išsivežė ir ant kitos kalvos susprogdintus tankus, nors kelių liekanos visgi dar tebestovi.
„Matote tas saulutes ant asfalto, tai ne mes pripaišėme, tokius įbrėžimus paliko bombos, tos kurios mažos, o jei didelės atlėkė, tai pasidarė gilios duobės, bet mama sakė mažos irgi labai pavojingos, nes skeveldros gali nutraukti koją ar užmušti“, – paaiškino Olegas.
Berniukas po to parodė kitoje kelio pusėje esantį žalią lauką ir pasakė, jog ten tėvai griežtai draudžia eiti, nes išminuotojai dar to lauko nepatikrino ir neišvalė nuo minų.
„Mūsų kaime niekas nuo minų nežuvo, bet kitame, čia, netoli, du vyrai mirė, kai nepaklausė draudimo ir išėjo į mišką grybauti, vienas žuvo iš karto, o kitas ligoninėje. Va taip, čia dar daug minų, bet mes tai žinome ir niekur toli neiname“, – kalbėjo Maksimas.
„Čia yra likę daug apkasų, mes juose mėgstame karą žaisti, bet įdomiausia visgi po tankus laipioti, tik gaila, kad daugumą jau išvežė. Kartą įlindome pažaisti į apgriuvusią cerkvę, bet visi po to labai gavom barti ir ten nebelendam“, – prisiminė Olegas.
„Mano mama matė, jog ant vieno tanko gulėjo sudegęs tankistas, kuris turbūt bandė iššokti pro liuką, bet nespėjo ir liko pakibęs viršuje“, – sakė Miša.
„O mano senelis matė, jog vienas kareivis gulėjo perplyšęs į dvi dalis ir regėjo ant medžio šakos pakibusią nutrauktą koją. Aš mačiau tik didelę kraujo dėmę ant žemės, nes mama ilgai neleido iš kiemo išeiti, o per šaudymus slėpdavomės rūsyje“, – pasakojo Olegas.
Į šiuos Mišos ir Olego žodžius jų draugai nekreipė dėmesio, pagalvojau, kad tuos žiaurius pasakojimus vaikai girdėjo ne kartą. Andrejus ir Maksimas sakė, kad į kaimą grįžo tik jį išvadavus, bet Charkove, į kurį jie buvo pabėgę, tada kartais irgi buvo baisu, nes bombos sprogdavo netoli jų namų.
„Mano tėtės pusbrolis gyveno Saltovkoje, na tame Charkovo rajone, kurį visą laiką bombardavo. Tai į jų namą pataikė dvi raketos ir mirė gal dešimt žmonių keliuose butuose, bet dėdei Viktorui ir tetai Marinai pasisekė, jiems nieko neatsitiko, tačiau jie po to pabėgo į metro ir ten gyveno du mėnesius. Jie kartu ir šuniuką Mirką ten turėjo, o vėliau išvažiavo į kitą miestą, nes jų bute Charkove gyventi nebegalima“, – pasakojo Maksimas.
„O mano brolio Vitalijaus draugo tėtis žuvo, jis buvo karys. Bomba sprogo netoli jo, ir jis mirė. Dar mirė du kiti kariai, girdėjau mama taip per telefoną kalbėjo“, – kiek švepluodamas pasakojo šešiametis Andrejus.
Aš tų vaikų neklausinėjau ir neprašiau kalbėti apie karo išgyvenimus, bet jie kažkodėl patys ėmė girtis kraupiais pasakojimais. Tapo aišku, kad jie patyrė ir girdėjo daug ką, ko jų amžiuje nereikėtų išgyventi ir kas galimai sapnuose ar prisiminimuose persekios juos labai ilgai, galbūt net visą gyvenimą.
Kad karo sukrėtimai neigiamai paveikė sūnaus psichiką, patvirtino ir pokalbis su devynmečio Jurijaus mama Olga Stepanova. Su šia moterimi bei jos sūnumi susipažinau Balaklėjoje, mieste, kuris ilgiau kaip pusmetį buvo okupuotas priešų ir čia vyko dideli mūšiai.
Naftininkų kaimelio mikrorajone sutiktos O. Stepanovos paklausiau, kaip nueiti iki mokyklos, o moteris sutiko ją parodyti, nes sakėsi einanti į tą pusę. 36 metų moteris sakė, kad gatvėje sprogusi bomba taip išgąsdino jos sūnų, kad berniukas ėmė šlapintis į lovą, nors anksčiau niekada to nedarė.
Moteris pasakojo, jog per bombardavimus jos šeima visada slėpdavosi rūsyje, tačiau ta diena buvo rami, ir ji savo dviem vaikams leido pažaisti jų uždarame kieme. Netikėtai atskridusi bomba sugriovė už šimto metrų stovėjusį kaimynų namą ir užmušė vieną vyrą, o skeveldros išdaužė aplinkinių namų langus.
Abu sūnūs į namus įbėgo labai persigandę ir šaukdami. Dviem metais vyresnis Dima visgi netrukus aprimo, o Jurijus po to bijojo eiti į lauką ir norėjo visą laiką tūnoti rūsyje. Olga vylėsi, jog prasidėjus mokslo metams ir žaisdamas su klasiokais Jurijus pamirš sukrėtimą, tačiau pamokos mokykloje nevyksta, nes miestas neturi lėšų suremontuoti sprogimų apgadintą mokyklą.
Pamokos vyksta nuotoliniu būdu, tačiau tai, mamos įsitikinimu, vaikų uždarumą dar labiau įtvirtina. Olga sakė, jog Balaklėjoje dirbęs vaikų psichologas su šeima pabėgo į Vakarų Ukrainą, o kito reikiamo specialisto kol kas nėra.
„Aš medicinos seserimi vaikų skyriuje dirbu jau trisdešimt metų, esu daug ką regėjusi, vaikai ir taikos metu susižaloja, patenka į avarijas, tačiau niekada anksčiau neteko patirti tokio visuotinio vaikų prislėgtumo ir nervingumo“, – pasakojo vienoje Charkovo ligoninių dirbanti 49 metų Jelena Lazutina.
Moteris pasakojo, kad beveik visi vaikai ligoninėje turi problemų dėl miego – regi košmariškus sapnus ir pabudę šaukiasi pagalbos arba nebegali užmigti. Vaikai jaudinasi dėl namuose likusių artimųjų, nori žinoti, ar šie nenukentėjo nuo sprogimų, ar tėčiui bei giminaičiui nieko neatsitiko fronte.
Blogiausia, jog Charkove per parą po kelis kartus aidi pavojaus sirenos, o tai daliai vaikų sukelia išgąstį ir šie nori bėgti slėptis į rūsį. Išgirdę mieste sprogusių bombų aidą vaikai irgi ima panikuoti, pasitaiko, jog kai kurie slepiasi po lova.
Seselė negali pamiršti vienos trylikametės mergaitės, kuri neteko abejų tėvų name sprogus bombai ir, gulėdama ligoninėje po kojos amputacijos, pražilo. Ašarų seselė nesulaikė ir prisiminusi keturmetį Denisą, kuris per po sprogimo kilusį gaisrą labai apdegė, neteko regėjimo, liko gyventi be žuvusios mamos.
„Nuo vaikų, kuriems buvo atliktos sunkios operacijos, mes slepiame, kad žuvo artimieji, tačiau vėliau tenka tai pasakyti. Aš neturiu drąsos tokiems žodžiams, todėl prašau, kad tai jiems praneštų bendradarbė“, – sakė J. Lazutina.
