„Tu ten turi giminių. Tiesiog atsisakyk, – prisimena Sergejus, sakydamas sūnui Stasui, kuris jau buvo armijos karininkas. – Bet jis pasakė, kad eina. Jis tikėjo, kad tai teisinga. Aš jam pasakiau, kad jis yra zombis. Ir kad, deja, gyvenimas tai įrodys.“
Sergejus ir Stasas nėra tikrieji šio tėvo ir sūnaus vardai. Jie buvo pakeisti siekiant apsaugoti jų tapatybę. Sergejus pakvietė BBC į savo namus, kad papasakotų savo istoriją.
„Taigi jis išvyko į Ukrainą. Tada pradėjau gauti iš jo žinutes, kuriose jis klausė, kas bus, jei atsisakys kariauti“, – kalbėjo rusų kareivio tėvas.
Stasas papasakojo tėvui apie vieną konkretų mūšį.
„Jis sakė, kad [rusų] kariams nebuvo suteikta jokia priedanga, nebuvo surinkta žvalgyba, nebuvo jokio pasiruošimo. Jiems buvo įsakyta žengti pirmyn, bet niekas nežinojo, kas jų laukia.
Tačiau atsisakyti kautis jam buvo sunkus sprendimas. Aš jam pasakiau: „Geriau jį priimti. Tai ne mūsų karas. Tai ne išlaisvinimo karas“. Jis pasakė, kad savo atsisakymą įformins raštu. Iš jo ir kelių kitų, nusprendusių atsisakyti, buvo atimti ginklai ir jie buvo perduoti ginkluotai apsaugai“, – sūnaus istoriją atpasakojo tėvas.
Sergejus kelis kartus vyko į fronto liniją, bandydamas atsiimti sūnų iš rusų karininkų nelaisvės. Jis tiesiog bombardavo kariuomenės pareigūnus, prokurorus ir tyrėjus prašymais padėti.
Galiausiai jo pastangos pasiteisino. Stasas buvo išsiųstas atgal į Rusiją. Jis papasakojo tėvui, kas jam nutiko sulaikymo metu: kaip „kita grupė“ Rusijos kariškių bandė priversti jį kovoti.
„Jie jį mušė, o paskui išvedė į lauką, tarsi ketindami jį nušauti. Jie privertė jį atsigulti ant žemės ir liepė suskaičiuoti iki dešimties. Jis atsisakė. Taigi jie kelis kartus pistoletu trenkė jam per galvą. Jis man sakė, kad jo veidas buvo kruvinas.
Tada jie nusivedė jį į kambarį ir pasakė: „Eisi su mumis, kitaip tave nužudysime“. Bet tada kažkas pasakė, kad paims mano sūnų dirbti į sandėlį“, – toliau pasakojo Sergejus.
Stasas buvo tarnaujantis karininkas, kai Rusija vasario mėnesį pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pažadėjo, kad jo „specialiojoje karinėje operacijoje“ dalyvaus tik profesionalūs kariai.
Tačiau rugsėjį viskas pasikeitė. V.Putinas paskelbė vadinamąją „dalinę mobilizaciją“ ir į ginkluotąsias pajėgas pašaukė šimtus tūkstančių Rusijos piliečių.
Daugelis naujai mobilizuotų karių netruko pasiskųsti, kad jie siunčiami į karo zoną be pakankamos įrangos ir tinkamo apmokymo. Iš Ukrainos buvo gauta daug pranešimų apie mobilizuotus Rusijos karius, kurie buvo sulaikyti, o kai kuriais atvejais užrakinti rūsiuose ir pusrūsiuose, nes atsisakė grįžti į fronto liniją.
„Tai būdas priversti žmones grįžti į tą kraujo liejyklą, – sakė „Rusijos sąžingų karui prieštaraujančiųjų asmenų judėjimo“ atstovė Jelena Popova. – Vadų tikslas – išlaikyti karius ten, kur jie yra. Vadai išmano tik smurtą ir gąsdinimą. Tačiau negalima priversti žmonių kariauti.“
Kai kuriems rusams atsisakymas grįžti į fronto liniją gali būti moralinė pozicija. Tačiau yra ir dažnesnis paaiškinimas.
„Atsisakantieji kariauti taip elgiasi todėl, kad fronto linijoje jiems teko patirti daugiau nei reikia, – aiškino J.Popova. – Kita priežastis yra tai, kad su jais elgiamasi nešvariai. Jie praleidžia daug laiko tranšėjose, šalti ir alkani, o kai iš ten grįžta, vadai ant jų tiesiog šaukia ir keikiasi.“
Rusijos valdžia atmeta pranešimus apie nusivylusius karius ir sulaikymo centrus kaip netikras naujienas.
„Mes neturime jokių stovyklų, įkalinimo įstaigų ar panašiai [rusų kariams]“, – anksčiau šį mėnesį tvirtino V.Putinas. – Visa tai yra nesąmonė ir netikri teiginiai, ir nėra kuo juos pagrįsti.“
„Neturime jokių problemų dėl karių, paliekančių kovines pozicijas, – tęsė Kremliaus vadovas. – Esant situacijai, kai vyksta apšaudymas ar krenta bombos, visi normalūs žmonės negali į tai nereaguoti, net fiziologiniu lygmeniu. Tačiau po tam tikro adaptacijos laikotarpio mūsų vyrai puikiai kovoja.“
Andrejus, rusų leitenantas, taip pat nustojo kovoti. Liepą dislokuotas Ukrainoje, Andrejus buvo uždarytas į areštinę už atsisakymą vykdyti įsakymus. Jam pavyko susisiekti su Rusijoje esančia savo motina Oksana ir papasakoti jai, kas vyksta.
„Jis man pasakė, kad atsisakė vesti savo vyrus į neabejotiną mirtį, – pasakojo Oksana. – Būdamas karininkas jis suprato, kad jei jie eis pirmyn, gyvi neišeis. Už tai mano sūnų išsiuntė į sulaikymo centrą. Tada gavau žinutę, kad jis ir dar keturi pareigūnai buvo uždaryti į rūsį. Jų niekas nematė penkis mėnesius.
Vėliau man pranešė, kad pastatas, kuriame jie buvo, buvo apšaudytas ir kad visi penki vyrai dingo. Jie sakė, kad jokių palaikų nerasta. Jų oficialus statusas – dingę be žinios. Tai neturi prasmės. Tai absurdas. Tai, kaip buvo elgiamasi su mano sūnumi, buvo ne tik neteisėta, bet ir nežmoniška“, – tęsė moteris.
Tuo tarpu savo kambaryje Sergejus pasakojo, kad tai, kas nutiko jo sūnui Stasui Ukrainoje, juos suartino.
„Dabar mes geriau vienas kitą suprantame, – apie savo santykius su sūnumi sakė Sergejus. – Tarp mūsų nebeliko nesusipratimų sienos. Išnyko visa jo bravūra. Sūnus man sakė: „Niekada nemaniau, kad su manimi taip elgsis mano paties šalis“. Jis visiškai pasikeitė. Dabar jis tai supranta.“
„Žmonės čia nesupranta, koks didelis pavojus mums gresia. Ne iš priešingos pusės. Bet iš mūsų pačių pusės“, – pridūrė vyras.
Parengta pagal BBC inf.
