„Buvau Kijeve. Pirmoji karo diena prasidėjo netikėtai. Nebuvo daug laiko pagalvoti, pasverti ir priimti tinkamus sprendimus. Visus apėmė panika, o mes, kaip ir dauguma ukrainiečių, griebėme kuprines ir bėgome. Bėgome nežinia kur, buvome išsigandę, norėjome kur nors pasislėpti. Pirmąją dieną supratome, kad nėra kur pasislėpti. Kai kurie keliai jau buvo subombarduoti, kai kurie tiltai susprogdinti.
Taigi pirmąją dieną nespėjome išvykti, grįžome namo. Ir jau būdami ramesnės būsenos viską pasvėrėme, sudėjome nereikalingus daiktus ir antrą kartą pabandėme pabėgti. Tą akimirką tikriausiai nebuvo jokių minčių apie tai, kas bus toliau. Gyvenome šia akimirka. Laikui bėgant pradedi galvoti apie tai, kas laukia ateityje ir kas bus toliau, – sako Valentina.
Pirmosiomis karo dienomis ji su dukromis išvyko iš Ukrainos. Norinčiųjų išvykti iš šalies nusidriekė ilgos eilės.
„Mums prireikė dienos, kad pasiektume Lenkijos sieną Voluinėje, ten yra sienos perėjimo punktas, kuris ką tik buvo atidarytas pabėgėliams. Tai tikriausiai buvo blogiausia, kas nutiko. Pirmiausia su vaikais ėjome 10 km, kad tik pasiektume patikros punktą, nes 10 km buvo tik automobilių eilė. Turėjome praeiti pro tą eilę ir stoti į eilę prie praėjimo, kai atsidarys barjeras. Ten buvo tiek daug moterų, nė vieno vyro. Tai buvo pagyvenę žmonės, jaunos mamos su kūdikiais, mamos su dviem ar trimis vaikais, su vaikiškais vežimėliais. Visi buvo be daiktų, nes tai buvo pėsčiųjų kordonas. Ką turite kuprinėje, tą ir nešiokitės.
Buvau su vaikais, stovėjome lauke, buvo šalta, 10 valandų ant šlapios žemės. Neturėjome nei tualetų, nei vandens, nei maisto. Tiesiog stovėjome ir laukėme, kol atsidarys tas barjeras. Ir tas keistas jausmas, kai ji atsidarė, minia tiesiog bėgo, nes suprato, kad nėra grįžimo taško. Turite bėgti į priekį, nes priešingu atveju tas barjeras užsidarys ir jūs liksite šioje šalyje, o pro jį nepraeisite.
Blogiausia, kai reikia bėgti, nežinai kur, bet svarbiausia, kad viena koja būtum Lenkijoje. Taigi, kai praėjome pro šalį, mums davė pledus ir arbatos atsigerti. Ten jau buvo dokumentų tvarkymas, bet vaizdas buvo siaubingas: verkiantys vaikai, verkiančios motinos, alpstančios močiutės. Iš kitos pusės mane pasiėmė draugai lenkai ir nuvežė į Čekiją. Mėnesį gyvenau Prahoje, o paskui draugai mane išsivežė į Vokietiją.
Valentina keturis mėnesius gyveno pas draugus. Visą tą laiką ji ieškojo buto nuomai. Moteris sako, kad iš pradžių jai buvo ypač sunku būti toli nuo namų.
„Pirmieji trys mėnesiai man buvo šokas, todėl nesigilinau į kasdienio gyvenimo problemas. Kiekvieną dieną atsibusdavau su mintimi, kad šiandien jie pasakys, jog karas baigėsi, o aš susikrausiu daiktus ir grįšiu namo. Gyvenau su mintimi, kad viskas baigsis, tik reikėjo dar šiek tiek palaukti. Net nenorėjau pirkti naujų daiktų, kad galėčiau juos visus susikrauti į kuprinę ir išvykti, kad nebūtų nereikalingų daiktų. Bet kai supratau, kad po mėnesio, dviejų, trijų padėtis negerėja, o aš nieko nedarau... Tada jau supratau, kad reikia mokytis kalbos, pateikiau paraišką integraciniams kursams, pradėjau ieškoti buto. Mano draugams buvo sunku mus išlaikyti. Pradėjau lipti iš vienatvės ir abejingumo kiauto ir pradėjau kažką daryti“, – prisimena Valentina.
V.Kozakovskaja niekada negalėjo įsivaizduoti, kad jai bus suteiktas pabėgėlio statusas.
„Niekada, niekada negalvojau, kad tapsiu pabėgėliu, kad galėsiu palikti savo pasaulį Ukrainoje, tai, ką kūriau. Tai pareikalavo daug mano išteklių. Mes su vyru sukūrėme sau ir savo vaikams pasaulį, kuriame mums buvo ne tik patogu, bet ir laiminga. Kai pasaulis sugriūva, sieloje atsiranda ne tik tuštuma, bet ir nebesijaučiate savimi. Sustojau, kad pajusčiau savo reikšmę.
Savo pasaulyje Ukrainoje žinojau savo padėtį, savo vietą šiame pasaulyje ir džiaugiausi gyvenimu. Dabar aš praradau šią prasmę. Nežinau, kas esu ir kodėl esu čia. Pirmasis etapas, kurį išgyvenau, buvo neigimas. Antrasis etapas buvo laukimas, kada viskas baigsis ir bus galima grįžti namo. Dabar esu trečiajame etape. Pavadinkime jį „Turime judėti į priekį“.
Tačiau neturiu tikslo, neturiu galutinio taško, kur einu. Kol kas tiesiog judu į priekį, kad nestovėčiau vietoje. Bet būti pabėgėliu man morališkai blogai. Kaip šalis elgiasi su manimi? Šalis su manimi gerai elgiasi, padeda finansiškai. Tačiau dvasiniu lygmeniu dėl pabėgėlio statuso čia jaučiuosi kaip svetimšalis. Ir net jei čia išmoksiu kalbą, prisitaikysiu, integruosiuosi, visada jausiu žvilgsnį į nugarą, kad esu čia svetimas. Man sunku su tuo susitaikyti. Jaučiu, kad nesu šios šalies žmogus, ir vargu ar taip jausiuosi.
Viskas čia man vis dar svetima. Labai noriu grįžti namo. Tikriausiai esu vienas iš tų žmonių, kurie nėra pasirengę prie to priprasti. Ukrainoje, priešingai, buvau pasirengęs keistis, kad būtų patogu ne tik man, bet ir mano šeimai bei aplinkiniams. Tačiau šioje situacijoje man sunku ką nors pakeisti. Man reikia prie visko priprasti, ir man labai sunku su tuo susitaikyti.
Valentina sako, kad Kijeve ji atsidavė šeimai.
„Yra tokia profesija – mama. Turiu neįgalų jauniausią vaiką. Jai 10 metų, jos vardas Eva. Sausio mėnesį nuvykau į perinatalinį centrą ir pagimdžiau anksti. Tuo metu Ukrainoje buvo įvestas naujas įstatymas, pagal kurį 22–24 nėštumo savaitę kūdikiai turi būti laikomi. Prieš tai tokie kūdikiai buvo laikomi abortuotais. Ji gimė sverdama 670 gramų, buvo mažo kačiuko dydžio ir tilpo į mano delną. Iš viso NVP skyriuje praleidome šešis mėnesius.
Kai išėjome iš ligoninės, atsidaviau savo jauniausiajai dukrai, bet nenustojau kurti. Pagal išsilavinimą esu pradinių klasių mokytoja. Daug metų dirbau mokyklose, vaikų darželiuose. Turėjau patirties, kai vadovavau savo vaikų darželiui. Turėjau savo vaikų darželį, bet gimus jauniausiai dukrai nebeturėjau laiko dirbti. Laiko užteko tik pasirūpinti vaiku. Tačiau tuo pat metu aš tobulėjau įvairiomis kryptimis, pradedant fotografijos mokykla, kurią baigiau su pagyrimu. Ir fitneso mokykla tarptautiniu mastu, o tai reiškia, kad turiu fitneso mokymo diplomą. Taip pat norėjau studijuoti kraštovaizdžio dizainą, nes svajojau nusipirkti nuosavą namą ir viską daryti savo rankomis.
V.Kozakovskaja vis dar svajoja apie namus gimtojoje šalyje. Tiesiog turime laukti, kol karas baigsis“, – sako pabėgėlė.
„Mes jau turime žemės. Yra vilties, kad karas baigsis. Ukraina pakils nuo kelių, atgims ir mes pastatysime namą. Tačiau turiu nuogąstavimų. Karo aidas yra bauginantis dalykas. Todėl negaliu jaustis 100 proc. saugiai, žinodama, kad kitas piknikas gali būti mirtinas, nes mūsų vaikinai yra šaunūs, jie išminuoja daug teritorijos, bet per metus ar dvejus jos visos neišminuos. Jei nuo Antrojo pasaulinio karo praėjo tiek daug laiko, o jie vis dar randa sviedinių. Man tai kelia baimę – mano ir mano vaikų saugumas. Noriu pasakyti, kad labai noriu grįžti namo. Mane aplanko ši mintis, su ja pabundu. Tačiau, kita vertus, aš ten nebūsiu saugi ir bijau dėl savo vaikų ir savo pačios gyvybės“, – sako Valentina.
Tai, kad Kijevas bus apšaudomas, Valentinai buvo visiška staigmena. Kaip ir tai, kaip greitai daugelis jos pažįstamų nustos kreipti dėmesį į oro antskrydžius.
„Kažkodėl maniau, kad esame taip apsaugoti, jog tai neįmanoma. Ir kad net jei ir būtų kokių nors šliaužiančiųjų, jie būtų veltui. Tai neišnyks. Visą laiką skaitau naujienas. Turiu daug draugų Ukrainoje, Kyjeve. Jie patyrė šią baimę, kurią aš nešiojuosi su savimi, jie ją suvirškino, nurijo, susitaikė su ja, ir tai, kas vyksta dabar, yra daug baisiau nei pirmosiomis karo dienomis, bet kažkodėl jų tai taip nebegąsdina. Kadangi yra toks žmogiškasis veiksnys, kad galime prie jo priprasti. Negalime sakyti, kad galime priprasti prie karo, prie raketų atakų, bet tai yra žmogaus psichika, apsauginė organizmo reakcija, kitaip, jei žmogus patiria stresą, visi žmonės, kurie ten liko, tiesiog išprotės“, – sakė Valentina.
Dabar šalyje likusiems ukrainiečiams tenka spręsti dar vieną problemą: žmonės periodiškai lieka be šviesos, vandens ir šildymo.
„Dabar tie, kurie turi krosnį, šulinį ir tualetą gatvėje, patenka į „šokoladą“. Jų padėtis yra daug geresnė nei ukrainiečių, gyvenančių naujuose daugiabučiuose, kurių „išmaniuosiuose namuose“ yra elektra ir viskas priklauso nuo elektros“, – sako Valentina Kozakovskaja. Ir tęsia: „ Yra tokių šeimų, kurios susiburia į grupes ir eina pas kitas šeimas, turinčias savo namus. Ir visi jie ten gyvena po tris šeimas, nes daugiaaukščiame pastate jie keturias dienas sėdėjo be šviesos, vandens. Negalite nueiti į tualetą, nes įrenginiai, kurie nuleidžia vandenį, deja, taip pat veikia elektra. Baisu. Vaikams šalta, vaikai nori valgyti. Dėl to ir esu čia, nes man gaila savo vaikų.
Bandau save įtikinti, kad viskas gerai, nes laimingas vaikas – laiminga mama, bet jei vaikas mato verkiančią mamą. Jei vaikas jaučia, kad mama kartais ant jo pyksta ne todėl, kad jis blogas, o todėl, kad mamos psichika yra nestabili. Visa tai sunku kontroliuoti. Visa tai reikia nukreipti taip, kad vaikas to nejaustų ir nejaustų. Na, kartais būnu veidmainė. Ir aš negaliu meluoti. Dirbti ties savimi yra labai sunku“.
Jei Vokietijoje teks pasilikti ilgiau, Valentina norėtų čia atidaryti privatų vaikų darželį. Tačiau ji sako, kad pirmiausia turi išmokti kalbą.
„Dabar svarbiausia yra kalbos barjeras. Man tai tikrai yra kliūtis. Net ir su dideliu įkarščiu negaliu į jį įkopti. Net nežinau, kiek laiko reikia, kad išmokčiau kalbą tokiu lygiu, kad galėčiau pedagogiškai tinkamai mokyti vaikus. Nes tikėtina, kad bus ir vokiečių, ir lenkų, ir ukrainiečių vaikų, bet visiems bus viena kalba – vokiečių. Jei sakote, kad galiu organizuoti šį darželį ir valdyti jį kaip sistemą, galiu, bet jei sakote, kad turėsiu jame dirbti kaip auklėtoja, neturiu tokio vokiečių kalbos lygio.
Manau, kad man reikia maždaug trejų metų, kad pasiekčiau tokį lygį, kad galėčiau tai daryti. Svajonė yra... Ne viskas išnyko. O jei per metus negalėsiu grįžti namo, vis tiek judėsiu pirmyn. Žinoma, turiu mintį, kad tai gali būti mano reikalas. Neįsivaizduoju savęs kaip indų plovėjos ne todėl, kad nemoku plauti indų ar valyti. Tiesiog noriu daryti tai, kas man teikia didelį malonumą.
Tačiau didžiausia mano, kaip pabėgėlės, svajonė – kuo greičiau grįžti į Ukrainą. Į vietą, kur yra mano vyras, kur viskas yra gimtoji. Į vietą, kur yra namai...“
