Kai rusai pirmą kartą atvyko į mokyklą, kurioje mokytoja Larysa pietryčių Ukrainoje dėstė istoriją, pirmiausia jie paprašė visų istorijos ir ukrainiečių kalbos vadovėlių. Direktorius atsisakė juos atiduoti.
Mokykla buvo uždaryta, bet rugsėjo 1 d. vėl praktiškai atsidarė, ir iki 80 proc. iš 700 mokinių ją lanko nuotoliniu būdu – internetu. Daugiau nei pusė tų mokinių liko okupuotame Zaporožės srities mieste Berdianske, sakė Larysa, kuri balandžio mėnesį išvyko į Odesos sritį.
„Kai kurie eina į rusų mokyklą ir kartu su mumis atlieka namų darbus, – sakė ji. – Darome viską, ką galime, kad tai vyktų slaptai. Ištrynėme visus elektroninius sąrašus, niekada nededame jokių nuotraukų ir nerašome vardų.“
Larysa saugumo sumetimais nenurodė nei savo pavardės, nei mokyklos pavadinimo. Pusė jos kolegų vis dar yra okupuotoje teritorijoje ir dėsto internetu, rizikuodami būti įkalinti ar dar žiauriau nubausti okupacinių pajėgų – du iš jų jau buvo sulaikyti ir vėliau rugsėjo mėnesį paleisti.
„Jie veda pamokas ekstremaliomis sąlygomis, – apie pasilikusių kolegų darbą pasakojo Larysa. – Kai kurie spėjo išsigelbėti tik todėl, kad kažkas budėjo. Žmona vedė pamoką, o jos vyras stebėjo pro langą, kad ji spėtų viską paslėpti prieš jiems ateinant.“
Po to, kai 2021 m. rudenį, panaikinus COVID-19 apribojimus, Ukrainos mokyklos vėl buvo atidarytos, tačiau vasario 24 d. prasidėjus plataus masto Rusijos karinei invazijai dėl nuolatinio bombardavimo, elektros energijos tiekimo sutrikimų, žmonių perkėlimo ir teritorijų okupacijos milijonai Ukrainos vaikų ir jaunuolių susiduria su nutrauktu arba sutrikdytu švietimu, o pedagogai toliau stengiasi dirbti beviltiškomis sąlygomis.
Ukrainos švietimo ministerijos duomenimis, nuo Rusijos invazijos pradžios Ukrainoje buvo apgadinta arba sugriauta daugiau kaip 3 tūkst. švietimo įstaigų – 10 proc. visų šalies švietimo įstaigų. Mokyklų pastatams gresia apšaudymas arba juose trūksta šildymo po didžiulių nuostolių šalies energetikos infrastruktūrai, o elektros energijos tiekimo sutrikimai ir nutrūkęs interneto ryšys trukdo mokytis namuose.
Tuo tarpu tūkstančiai okupacijos sąlygomis gyvenančių mokinių ir mokytojų patiria spaudimą pereiti į rusiškas mokyklas.
Švietimas, turintis propagandinį potencialą paveikti jaunų žmonių širdis ir protus, tapo dar viena karo fronto linija.
Ideologinė kova
Daugiau nei aštuonerius metus Rusijos kontroliuojamas Krymas yra pavyzdys, kaip Rusijos švietimu okupuotose teritorijose siekiama ištrinti ukrainiečių tapatybę ir militarizuoti vaikus.
Istorijos pamokose teigiama, kad Ukraina visada buvo Rusijos dalis. Kariuomenės kadetų kursai ir teisėsaugos institucijų remiami užsiėmimai prasideda jau šešerių metų vaikams, paaiškino Krymo žmogaus teisių grupės atstovė Marija Sulyanina.
„Matome, kad šie vaikai, kurie okupacijos pradžioje buvo maži vaikai, po aštuonerių metų tapo rusais“, – pažymėjo ji.
Tuo tarpu Ukraina nuolat keičia savo švietimo sistemą, atsisakydama tos, kuri buvo paveldėta iš Sovietų Sąjungos. Rusų kalba buvo priskirta užsienio kalbų mokymui, rusų literatūra tapo pasaulinės literatūros studijų dalimi, o istorijos kursai persvarstyti įtraukiant tokius įvykius kaip Holodomoras – sovietų sukeltas badas XX a. trečiajame dešimtmetyje, nusinešęs milijonus ukrainiečių gyvybių, kurį Rusija iki šiol neigia.
Tačiau, nepaisant Rusijos meduolio ir botago – nuo rugsėjo mėn. neseniai okupuotose teritorijose tėvams mokama vienkartinė 10 tūkst. rublių (134 eurų) išmoka už vaikų išleidimą į rusišką mokyklą ir dar 4 tūkst. rublių (54 eurų) už kiekvieną mėnesį, kai jie lieka mokykloje, – daugelis šeimų lieka prie ukrainietiško vaikų lavinimo, o mokytojai vis dar moko ukrainiečių kalba.
Vis dėlto dėl karo ukrainietiškas švietimas tapo itin silpnas ir pažeidžiamas.
Kai Rusija įsiveržė į Ukrainos rytinės Charkovo srities Kupiansko miestą ir jį okupavo, profesinė mokykla, kurioje dėstė Viktorija Ščerbakova, buvo spaudžiama pereiti prie rusiškos sistemos, o vėliau buvo apgriauta ir apiplėšta.
Dabar jos klasė ir kabinetas yra virtuvės stalas nedideliame nuomojamame bute Kijeve, kuriuo ji dalijasi su dviem vaikais ir senyvais tėvais, pabėgusiais iš Rusijos okupacijos. Šis butas taip pat yra jos dukters Charkovo universiteto virtualioji auditorija ir jos devintoko sūnaus Kijevo klasės kabinetas tomis dienomis, kai pasigirsta oro pavojaus sirenos ir jis negali eiti į mokyklą.
Automechanikos profesinė mokykla Kupianske, kurioje dėstė V.Ščerbakova ir kurioje praktinį mechanikų ir vairuotojų mokymą bei transporto logistikos kursus lankė apie 300 mokinių nuo 14 iki 18 metų, tapo virtualiu dariniu, neturinčiu pastato. Nors ji siūlo pamokas internetu, V.Ščerbakova nežino, ar dar kada nors galės ten mokyti gyvai.
„Mūsų nėra nei Kijeve, nei Charkove, nei Kupianske, – sakė ji. – Mūsų nėra niekur.“
Švietimo fronto linija
2022 m. spalio mėn. duomenimis, Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose veikė apie 1 300 mokyklų. Buvo siekiama, kad mokytojai kolaboruotų, jie buvo sulaikomi, jiems buvo grasinama ir netinkamai elgiamasi. Darbuotojai buvo siunčiami į Rusiją arba Rusijos okupuotą Krymą persikvalifikuoti į rusišką švietimo sistemą arba jiems buvo sakoma, kad atsisakius dirbti, juos pakeis mokytojai iš Rusijos.
Kupianske, vasario 27 d. tuometiniam merui pasidavus rusams, švietimo įstaigos liko atidarytos. Tačiau daugelis tėvų neleido savo vaikų į mokyklą – tarp jų ir V.Ščerbakova, kurios 14-metis sūnus liko namuose, nors ji pati toliau dirbo kolegijoje.
Okupantai juos paliko ramybėje, išskyrus tai, kad lauke iškėlė Rusijos vėliavą – iki birželio mėn. Tačiau baigiantis semestrui tapo aišku, kad darbuotojai bus priversti apsispręsti: išeiti arba pradėti kitus mokslo metus pagal Rusijos sistemą.
„O jei nedirbsi jiems, nebuvo aišku, kokios bus pasekmės, – sakė V.Ščerbakova. – Jei atvirai pasakytum, kad jų nepalaikai, atsidurtum jų kalėjimuose arba rūsiuose.“
Vienos Kupiansko mokyklos direktorė, kuri po okupacijos atsisakė atidaryti savo mokyklą, beveik mėnesį praleido kalinama policijos nuovados rūsyje.
Iš beveik 50 profesinės mokyklos dėstytojų ir administracijos darbuotojų tik septyni atsisakė dirbti su Rusijos okupacine valdžia, atskleidė V.Ščerbakova.
„Man gėda dėl savo kolegijos“, – sakė ji.
Paskatinta akivaizdaus ultimatumo, V.Ščerbakova su vaikais birželio pradžioje sugebėjo išvykti iš Kupiansko į laisvą Ukrainos teritoriją. Kolegija buvo perkelta veikti praktiškai į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją, o jos vaidmuo buvo pakeistas į direktorės pareigas. Kartu su kolega jie atspausdino diplomus tiems absolventams, kuriuos pavyko pasiekti – 35 iš 53 – ir parengė programą naujiems mokslo metams pradėti.
Tačiau kai ji su kolega pradėjo skambinti studentams, sužinojo, kad paaugliai buvo užregistruoti pradėti metus Kupiansko kolegijoje – pagal Rusijos sistemą.
Rugsėjo 1 d. fizinėje ir virtualioje kolegijoje pradėta dėstyti lygiagrečiai. Po aštuonių dienų Ukrainos pajėgos atsiėmė Kupianską.
Kai V.Ščerbakova po išvadavimo grįžo į Kupianską, ji pamatė, kad, nors kolegija buvo visiškai apiplėšta, be įrangos ir mokymo priemonių, bibliotekoje buvo pilna nepaliestų naujų rusiškų vadovėlių.
Kai kurie Kupianske likę kolegijos darbuotojai pabėgo į Rusiją. Kiti susisiekė su V.Ščerbakova ir paklausė, ar galėtų su ja dirbti.
„Iš pradžių neturėjau atsakymo. Aš nesu SBU [Ukrainos saugumo tarnyba], negaliu jų teisti“, – sakė ji.
Kai kurie jų įtariami kolaboravimu. Vėliau Švietimo ministerija patikslino, kad kolaboravusiems ar į Rusijos švietimo sistemą įnešusiems mokytojams uždrausta dėstyti. Pagal rugsėjo pradžioje priimtus Ukrainos teisės aktus dėl kolaboravimo, mokytojams, kurie mokyklose užsiima Rusijos propaganda, gali būti skirta laisvės atėmimo bausmė. Iki rugsėjo vidurio Ukrainoje prieš mokytojus buvo iškelta 19 bylų.
Grįžusi į Kijevą, V.Ščerbakova veda internetines pamokas ir egzaminus semestro pabaigoje, kasdien nutrūkstant elektros energijos tiekimui nuo tada, kai Rusija pradėjo bombarduoti svarbiausią Ukrainos infrastruktūrą.
Jos mokiniai, karo išblaškyti po visą šalį, taip pat susiduria su elektros energijos tiekimo problemomis. Kiti, išvykę į užsienį, pamokas derina prie mokymosi Vokietijoje ar Anglijoje. Kai kurie lieka Kupianske, neseniai išlaisvintame iš okupacijos, kur nėra interneto, o miestą nuo ryto iki vakaro apšaudo rusai.
„Tiems galiu tik paskambinti ir paklausti: „Ar tu gyvas? Kaip praėjo naktis? Tai tavo egzamino klausimas, tiesiog papasakok man ką nors, ką tik sugalvoji“, – sakė V.Ščerbakova.
„Žinoma, negaliu jiems duoti gerų pažymių. Bet negaliu jų palikti“, – pridūrė ji.
Prarastoji karta
Fiziniai karo iššūkiai ir ideologinė kova, kai Rusija siekia primesti savo švietimo sistemą, kelia grėsmę pačiam Ukrainos švietimo pagrindui – mokinių dalyvavimui.
V.Ščerbakova pažymėjo, kad jos studentai, kurių dauguma yra iš mažas pajamas gaunančių šeimų, meta internetinius kursus. „Jiems reikia išgyventi. Jie viską metė, kad susirastų darbą, – pasakojo ji. – Daugelis jų turėjo palikti savo namus, ir jiems reikia iš kažko pragyventi.“
Mokytojai taip pat palieka profesiją – dėl migracijos, išėjimo į pensiją, mažų atlyginimų, su karu susijusio streso ir draudimų. Charkovo sritis nuo vasario mėn. neteko beveik 3 000 iš 21 500 mokytojų, rodo jos švietimo departamento duomenys.
Kupianske, kaip ir daugelyje išlaisvintų miestų ir kaimų, noro mokytis neatitinka būtina elektros, interneto ir mokytojų infrastruktūra. Vaikai gali įgyti išsilavinimą tik persikėlę kitur.
„Mes nenorime išvykti. Tai mūsų žemė, ir mes norime čia gyventi“, – sakė Iryna Procenko, kuri neseniai Kupianske rinko humanitarinę pagalbą kartu su savo šešiamete dukra Zlata. Šeima prieš karą mieste turėjo nedidelį pienininkystės verslą ir liko mieste per visą okupaciją. „Bet dabar bijau, kad dėl mokyklos turėsime išvykti“, – pridūrė ji.
Zlata, nedrąsiai besišypsanti šalia mamos, nori mokytis, sakė I.Procenko. Šiais metais ji turėtų pradėti lankyti mokyklą. Kol kas jos kartu namuose skaito knygas – dabar, kai atkurta elektra, tai padaryti lengviau. Bet mama sako, kad ji vieniša.
Dėl pandemijos apribojimų ukrainiečių vaikai ir taip stokojo gyvo bendravimo. Dabar, kai mokoma tik internetu, be to, dėl karo nutrūkusios rutinos ir saugumo apribojimų, jie vis labiau stresuoja ir užsisklendžia savyje.
„Tai ne tiek mokymo kokybė, kiek bendravimas. Jie praranda socializaciją“, – sakė mokytoja Larysa iš Berdiansko.
Kai kurie tėvai situaciją lygina su savo senelių, kurie per Antrąjį pasaulinį karą prarado mokymosi metus, padėtimi. Pasibaigus karui jie turėjo mokytis kartu su daug jaunesniais vaikais, todėl buvo pravardžiuodami „pererostki“, arba „peraugėliais“.
„Manau, kad bus kaip pas mano močiutę, – sakė Kijeve gyvenanti žurnalistė Marija Varenikova su 11 metų sūnumi Nazaru. – Ukrainoje reikės kažką sugalvoti, turint omenyje, kad jau daug metų vaikai neturi išsilavinimo dėl koronaviruso, o dabar ir dėl karo.“
Šį rugsėjį Nazaro mokykla buvo atidaryta gyvoms pamokoms. Ji veikia tik su elektros generatoriais, vandeniu buteliuose ir rūsyje įrengta slėptuve nuo bombų. Tačiau Nazarui tenka kartoti iš esmės prarastus ankstesnius mokslo metus.
Tuo tarpu V.Ščerbakovos sūnus, be traumos, patirtos bėgant iš namų, didžiąją dalį praėjusių mokslo metų turėjo vasarą praleisti papildomose pamokose, kad galėtų pereiti į kitą klasę Kijeve.
„Jie labai stengiasi ir labai jaudinasi, – sakė V.Ščerbakova. – Jie yra pasiklydę vaikai.“
Parengta pagal „Politico“ inf.
