Kodėl V. Putino strategijos neduoda rezultatų: paaiškino, ką lemia noras save izoliuoti nuo kitų

P.Bajevas skyrė dėmesį iškalbingam V.Putino vienišumui per Ortodoksų Kalėdų pamaldas Kremliaus katedroje. Šie vaizdai – visiška priešingybė visai prieš Naujuosius metus užfiksuotam Rusijos lyderio demonstratyviam bandymui parodyti ryšį su savo pavaldiniais.

Savo komentare nv.ua profesorius pabrėžė, kad tokie surežisuoti pasirodymai negali nuslėpti ypač griežto V.Putino saviizoliacijos fakto, kuris prasidėjo dar COVID-19 pandemijos pradžioje.

V.Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas ne vienerius metus aiškino, kad V.Putino sveikata – nacionalinio saugumo reikalas. Jau tada kalbėta, kad toks atsitraukimas nuo kitų trukdo šalies valdymui, nes be V.Putino žodžio Rusijoje negali būti priimtas nė vienas svarbus sprendimas.

P.Bajevas V.Putino valdymo stilių vadina nutolusiu ir pretenzingu. Pasak instituto mokslininko, tai ryškiai atsispindi daugelyje situacijų, o ryškiausiai – ypatingai prastai valdomoje Rusijos karo kampanijoje Ukrainoje.

P.Bajevas teigė, kad žlugus ankstesnėms strategijoms, V.Putinas dabartine strategija siekia karą paversti alinančia aklaviete.

Pasak profesoriaus, paskutinieji V.Putino pareiškimai greitai virto informacinėmis nesėkmėmis. Vienas ryškiausių atvejų – Naujųjų metų kalba, kuri sutapo su ukrainiečių ataka į Makijivką, per kurią, paskutiniais Ukrainos žvalgybos duomenimis, pavyko nukauti daugiau nei 600 rusų okupantų.

Po šio agresoriui ypač svarbaus įvykio pasipiktinimą ėmė reikšti net ir Rusijai lojalūs karybos tinklaraštininkai.

Dar vienas fiasko virtęs V.Putino bandymas, anot P.Bajevo, – laikinų paliaubų paskelbimas per stačiatikių Kalėdas. Nepaslaptis, kad suprasdamas, jog Kijevas atsisakys, V.Putinas taip bandė pasaulio akyse uždėti dėmę ant Ukrainos vardo, bet viskas vėl virto fiasko – Ukrainos poziciją puikiai suprato net ir taikos derybų šalininkas turkų prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.

„Vienintelis efektas, kokį davė V.Putino veiksmai, tai gilių Rusijos ortodoksų bažnyčios, kuriai vadovauja patriarchas Kirilas, palaiminęs Rusijos invaziją į Ukrainą ir taip praradęs bet kokį palaikymą Ukrainos ortodoksų bažnyčioje, gilių problemų išryškinimas“, – pažymėjo P.Bajevas.

Bet ar Rusija gali palaužti Ukrainos valią? Konfliktus ir taikos situacijas studijuojančio instituto mokslininkas pabrėžė, kad Ukrainos pasipriešinimas yra ypač priklausomas nuo nuolatinės Vakarų pagalbos.

„Neįtikėtina JAV vedamos sąjungininkų koalicijos vienybė ir motyvacija – dar vienas fenomenas, kurio V.Putinas iki galo nesuvokia. Jis kliovėsi tikėjimu, kad Europoje pasklis baimė ir nepasitenkinimas ir šalys neseks JAV pavyzdžiu, tačiau tada Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas nusprendė išsiųsti į Ukrainą „AMX-10“ šarvuočius, o tai ženkliai sustiprino Ukrainos galimybę pulti. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas vos vieną dieną uždelsė, kai paskelbė, kad į Ukrainą siunčia pėstininkų kovos mašinas „Marder“, o JAV prezidentas Joe Bidenas pridėjo ir šarvuočius „M2 Bradley“. Vokietija taip pat pažadėjo suteikti „MIM-104 Patriot“ priešlėktuvinę raketų sistemą, kokią perduoti planuoja ir JAV“, – rašė P.Bajevas.

Pasak jo, dabar vienas svarbiausių žingsnių – Ukrainos oro gynybos modernizavimas, kuris pradedamas nuo ilgojo nuotolio raketų sistemų bei „MQ-9 Reaper“ dronų.

Kalbėdamas apie ginkluotę P.Bajevas siūlė pažiūrėti į karo lauką iš Rusijos pusės – pagrindinis rusų tankas „T-14 Armata“ ir kiti šiai platformai priklausantys šarvuočiai net nėra mūšiuose. Priežastis – trikdžiai gamybos grandinėje.

„Dėl to Ukraina, kalbant apie ginkluotės kokybę, ima palaipsniui pirmauti. Tokia tendencija – visiškai nepriimtina Rusijos valdžiai, kuri nesugeba pasinaudoti kareivių skaičiaus pranašumu“, – pabrėžė P.Bajevas.

P.Bajevas priminė, kad V.Putinas sausio pradžioje bandė sukurti savotišką šou, kai į tarptautinius vandenis išsiuntė Rusijos karinių jūrų pajėgų fregatą „Admiral Gorškov“, ginkluotą naujos kartos hipergarsinėmis raketomis „Zirkon“.

Tačiau net ir toks rusų bandymas pasidemonstruoti nedavė rezultatų – skeptiškai žinią sutiko ir rusų karybos tinklaraštininkai, pasigedę šių veiksmų prasmės.

„Tiesą sakant, nei stebuklingas ginklas, nei taktinis proveržis nepadėtų Rusijai perimti iniciatyvos karo, kurį jie planavo laimėti greitai ir užtikrintai. Tad V.Putinas gali tik bandyti užkamšyti skyles gynyboje ir viltis, kad link jo artėjanti banga dėl kažkokio stebuklo staiga lūš“, – pabrėžė jis.

Sudėtingą Rusijos situaciją atskleidžia ir dar vienas ypatingai svarbus aspektas – V.Putinas jau ne vieną kartą buvo priverstas keisti savo karo vadus. P.Bajevas teigė, kad V.Putinas tiesiog nepasitiki nei savo generolais, nei ministrais.

Profesorius akcentavo, kad Rusijos generolai „žino, kaip paslėpti nesėkmes, bet nesugeba iš jų mokytis“, o ministrai „tobulai moka manipuliuoti statistika, bet nesugeba efektyviai karinės mašinos naudai mobilizuoti korumpuotos ekonomikos.“