Įlipęs į traukinį nustebau – dauguma antros klasės vietų buvo užimtos, ir tik brangesni pirmos klasės vagonai buvo pustuščiai. Geriau apsižvalgęs visgi pamačiau, kad dauguma keliaujančių – į frontą vykstantys kareiviai.
Nusprendžiau pakalbinti tiek kareivius, tiek civilius, tačiau tai nebuvo lengva padaryti. Kareiviai sakė negalintys bendrauti su žurnalistais, o dalis civilių irgi bijojo atvirauti.
Keisčiausia buvo tai, kad traukiniu vyko net moterys su mažais vaikais. 27 metų Tania Biliak prisipažino, kad su pustrečių metų sūneliu Ženia, devynerių dukrele Alina bei kate Nocka grįžta gyventi į Gusarovkos kaimą netoli Sloviansko.
Moteris pareiškė: „Baigėsi pinigai nuomai Lvove, pasiilgau savo buto bei vyro, tėvų ir draugų, o norisi Naujuosius sutikti su visais jais kartu. Tikime, kad armija greit frontą nustums toliau nuo mūsų ir kad Viešpats apsaugos nuo blogiausio, be to, 100 proc. saugu niekur nėra“.
Pagalvojau, Ukraina negali nelaimėti, nes beprotiškai drąsi yra ši tauta – tiek kariūnai, tiek civiliai. Šią mintį netrukus sustiprino ir pokalbis su dviem kariais – 32 metų Artiomu ir 39 metų Pavelu, kurie abu vyko į Kramatorską po gydymo ligoninėje.
Artiomas dėvėjo karinę aprangą ir džiaugėsi, kad pasveiko po sužeidimų bei jam leista grįžti pas kovos bičiulius į frontą. Pavelas dėvėjo civilius rūbus, nes vyko gauti nukreipimą tolesniam gydymui, mat jo stubure liko 2 skeveldros, o po 4 kontūzijų sunkiai išlaiko lygsvarą. Tačiau Pavelas tvirtino draugams tvirtai pažadėjęs sugrįžti ir vylėsi, kad po mėnesio ar dviejų galės prisijungti prie saviškių.
Kitame vagone pavyko trumpai prakalbinti ir labai simpatišką 27 metų kariūnę vardu Vita. Mergina pasisakė esanti psichologė ir prisipažino specialiai metusi darbą užsienyje, kad galėtų atvykti padėti savo tautai kovoti. Vita sakė, kad tai jos pirma kelionė į frontą, bet mergina tvirtino, jog dėl tėvynės pergalės nebijo nieko.
Ketvirtas mano prakalbintas karys buvo 23 metų Džeimsas iš Jungtinės Karalystės Bornmuto miesto. Džeimsas prisipažino, kad Ukrainoje kovoja kartu su savo trisdešimtmečiu broliu Piteriu.
Vaikinų tėvas buvo kariškis, todėl esą ir jiedu nusprendė tapti kariūnais. Abu broliai tarnavo Jungtinės Karalystės kariuomenėje, bet iš jos pasitraukė, kad galėtų atvykti padėti kovoti ukrainiečiams. Piteris yra karo inžinierius ir čia atvyko liepą, o Džeimsas – išminuotojas ir kariauja nuo rugsėjo.
Kartu su kitais penkiolika vakariečių, atvykusių iš JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir Austrijos jie sudaro svetimšalių padalinį, prijungtą prie ukrainiečių būrio ir dabar kovoja Bachmuto fronte.
Paklaustas, ar tame būryje nėra lietuvių, Džeimsas atsakė neigiamai, tačiau prisipažino, jog su lietuviais bei estais yra dalyvavęs bendrose NATO pratybose. Vaikinas neslėpė esantis susižavėjęs ukrainiečių karių drąsa ir stiprybe.
„Ukrainiečiai turi savyje nepalaužiamą ryžtą kovoti už savo šalį, spėju, kad priešui užpuolus Jungtinę Karalystę nedaug tokių britų atsirastų. Iki tol nepažinojau ukrainiečių, tačiau dabar šia tauta žaviuosi, su broliu suradome nuostabių draugų ir planuojame po karo likti Kijeve, nežinau ar ilgai, bet norėtume čia pagyventi, pabandyti įkurti verslą“, – taip pokalbį užbaigė Džeimsas.
Iš traukinio išlipau ne Kramatorske, bet Slovianske – kad turėčiau daugiau laiko apsižvalgyti. Mat traukiniui vėluojant tapo aišku, kad atvykęs į Kramatorską jau po pusvalandžio turėčiau tuo pačiu traukiniu išvykti atgal į Kijevą.
Užtat Slovianske turėjau pusantros valandos pasižvalgyt po miestą. Išlipus iš traukinio kažkodėl policininkai mane vieną patį pasikvietė dokumentų patikrinimui ir perspėjo, kad iki Bachmuto yra tik 45 kilometrai, tad bombos gali bet kada atskristi. Sprogimų visgi neteko girdėti, vien tolimą dundesį Bachmuto pusėje.
Iš stoties iki centro penkis sustojimus pavažiavau troleibusu, kuris pradėjo kursuoti vos prieš kelias savaites, ir jame tą kartą, be manęs, važiavo tik du žmonės. Pakeliui, o vėliau ir centre mačiau bombų apgadintų namų, tačiau sugriovimai visgi čia gerokai mažesni, nei Iziume ar Charkove, kur kai kuriose gatvėse neliko nė vieno sveiko namo.
Sloviansko centre praeivių sutikau labai mažai, mačiau tik vieną veikiančią kavinę ir tris parduotuves, o pagrindinėje miesto aikštėje priešais meriją nė gyvos dvasios.
Netoli aikštės užkalbinti 23 metų sutuoktiniai Vika ir Vitalijus teigė, kad į tėvų butą iš Kijevo grįžo gyventi, nes elektra, šildymas, vanduo, internetas nedingsta, o sostinėje visko nuolat trūksta. Kiti reti praeiviai nepanoro fotografuotis ir buvo nekalbūs, vienintelis taksistas Andrejus sutiko papasakoti, kaip mieste gyvena, nors fotografuotis irgi nenorėjo.
„Situacija normalėja – veikia kelios parduotuvės ir kavinės, važiuoja troleibusai, tačiau sutemus lauke nebūna nė gyvos dvasios“, – pasakojo vyriškis.
Anot Andrejaus, baisiausia Slovianske buvo vasarą, kai priešas miestą buvo apsupęs iš dviejų pusių, ir kovos vyko vos už 20 kilometrų. Vasarą dėl bombardavimų vyriškis nė karto nesiryžo išvažiuoti padirbėti taksi, o pusę laiko pratūnojo su žmona rūsyje, džiaugdamiesi, kad dukrą su anūku dar kovą išsiuntė į Vokietiją.
„Tada dauguma jaunimo išbėgo. Man 64 metai, į kariuomenę netinku, o bėgti į nežinią ir palikti savo butą su žmona nenorėjome, be to, sprogimai mums ne naujiena – karas čia vyksta jau devintus metus“, – pasakojo taksistas.
Šiemetinės kovos, anot vyriškio, yra nepalyginamai intensyvesnės nei buvo 2014. Liepą bomba užmušė tris Andrejaus kaimynus ir sugriovė jų butą kitame name, kurį nuomodavo.
Iš viso kare Andrejus neteko 14 pažįstamų, pusė iš kurių žuvo 2014 metais.
„Karas Donecke užsitęsė per ilgai, visi norime taikos ir ramybės. Gerai, kad mums pagaliau padeda Vakarai ir jūs, lietuviai, irgi. Nenustokite to daryti, nes Kremliaus drakono vieni neįveiksime“, – sakė Andrejus.
Iki karo Slovianske gyveno 105 tūkstančiai gyventojų, o šiuo metu, spėjama, tik apie dvidešimt tūkstančių. Tai vienas iš seniausių miestų Donecko regione, o už savo atsiradimą Slovianskas turi dėkoti… druskai.
Vietos ežerai yra labai druskingi ir dar „laukinių stepių“ laikais, prieš penkis šimtus metų, klajokliai garindavo vandenį ir pardavinėjo druską. Todėl pirminis miesto vardas buvo Solianka nuo žodžio „sol“ (druska). Prieš 200 metų čia ėmė veikti vienos seniausių Ukrainoje gydyklų, kuo miestas garsėjo ir iki karo.
Garsėjo Slovianskas ir apylinkėje esančiomis anglies bei kreidos kasyklomis.
