„The Guardian“ skelbia, kad kalbėjosi su trimis Ukrainos specialiųjų pajėgų kariais – 23 metų Tarasu, 21 metų Vladislavu ir jų vadu 39 metų Oleksijumi. Anot jų, jei nutiktų blogiausia, Ukrainos vyriausybė paneigs bet kokias žinias apie juos.
Britų dienraštis pažymi, kad jie yra bataliono „Bratstvo“, savanoriškos Ukrainos specialiųjų pajėgų grupės, kovojančios su Kremliumi Rusijos gilumoje, nariai.
Bataliono veikla, pasak jų, „apima aukštų Kremliaus pareigūnų grobimą, svarbios karinės infrastruktūros naikinimą ir priešo lėktuvų numušimą Rusijos teritorijoje“.
Parodė, ką bėgdami paliko rusai: šalmai iš 8-ojo dešimtmečio, o apsauginių liemenių viduje – mediena
Vienas iš karių, Vladislavas, teigė, kad jie apie tai pasakoja viešai, kad V.Putinas ir užpuolikai žinotų, jog Ukrainos pajėgoms yra „labai lengva kirsti Rusijos sieną“.
Savanoriai iš „Bratstvo“, reiškiančio ukrainietiškai reiškiančio „broliją“, turi savotišką statusą – techniškai nepriklauso nuo Ukrainos kariuomenės, bet veikia greta oficialiųjų pajėgų.
Pasak Oleksijaus, jis dirba „žvalgyboje“, bet batalionas daugiausia verbuoja civilius arba paima gabiausius iš kitų savanorių batalionų. Jis sako suprantąs, kodėl jų darbas turi likti nepriklausomu.
Vis dėlto jiems visiems sunku nurimti. Tai susiję su Vakarų baime, kad Ukraina gali smogti Rusijai iš pačios Rusijos teritorijos. Didelė dalis šio nerimo veikiausiai susijusi su Kremliaus grasinimu panaudoti branduolinį ginklą, jei iškiltų grėsmė „pačiam valstybės egzistavimui“.
„Pasirodo, rusai gali eiti į Ukrainos teritoriją, bet ukrainiečiai negali eiti į Rusiją“, – teigė Oleksijus.
„The Guardian“ žurnalistai su kariais susitiko išgerti kavos Kijevo miesto Taraso Ševčenkos parke. Ten, apsirengę civiliniais drabužiais, bataliono „Bratsva“ nariai jiems pasakojo apie savo nuotykius, kuriuos patiria pailsėję nuo mokymų, planavimo ir misijų.
Dienraštis pridūrė, kad „dėl neoficialaus jų statuso jų pasakojimų nebuvo galima nepriklausomai patikrinti.
Tarasas pokalbio metu nurodė, kad prieš dvi savaites grįžo po nesudėtingos operacijos. „Mūsų grupei reikėjo įvežti tam tikrą kiekį sprogmenų į Rusijos teritoriją ir palikti juos konkrečioje vietoje“.
Susiję straipsniai
„Nežinau, kam buvo skirtas šis sprogmuo. Tačiau tikrai žinau, kad kai kurie žmonės Rusijoje yra pasirengę padėti ukrainiečiams“, – teigė jis.
Tačiau prieš šešias savaites, pasak jo, jis įvykdė sėkmingiausią savo operaciją. „Turėjome užduotį sunaikinti Rusijos sraigtasparnį, kuriuo buvo gabenami aukšti Rusijos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai“.
Pirmą kartą operacijos atlikti nepavyko, tačiau vieną dieną, anot jų, batalionui pasisekė numušti sraigtasparnį su „žemė-oras“ raketa iš 4 km atstumo. „Deja, nematėme, ar pataikėme, nes buvome labai toli, tačiau girdėjome sprogimą. Tada greitai pasitraukėme iš savo pozicijų. Palikome trikojį, naudotą nešiojamai priešlėktuvinei raketų sistemai. Grįžome dvigubai greičiau“, – pasakojo vyriškis.
Nepriklausomai nuo to, ar sraigtasparnyje žuvo Kremliaus pareigūnai, Tarasui tai buvo sėkminga misija, kurios metu buvo pasiektas pagrindinis bataliono iniciatyvų tikslas.
„Parodėme, kad galime įžengti į Rusijos teritoriją ir tai, kad ukrainiečiai gali veikti, – sakė jis. – Kai rusai sužino, kad jų teritorijoje veikia diversantai, jie turi perkelti daug karių, kad surastų tuos diversantus. Tai labai demoralizuoja priešą. Sraigtasparnis buvo skirtas Rusijos vadovybei. O vien tai, kad ukrainiečių diversantai šaudo į rusų vadus, rusams jau kelia įtampą. Tai verčia rusų vadovybę nervintis“.
Paskutinė operacija Rusijoje, kurioje dalyvavo Vladislavas, buvo prieš mėnesį Belgorodo miesto apylinkėse, kur pastaraisiais mėnesiais sprogo daugybė šaudmenų sandėlių.
Nedidelės operatyvinės grupės, kuriose dažnai būna vos keturi ar penki kariai, išsiaiškina, kur yra saugūs keliai į Rusiją, tirdami gyvulių judėjimą arba atsižvelgdami į patarimus tų, kurie prieš karą gabeno kontrabandą.
Vladislavas ir jo bendražygiai gavo užduotį „suimti arba nužudyti vieną aukšto rango Rusijos saugumo tarnybos (FSB) pareigūnų.
„Jis dirbo netoli sienos su Ukraina, bet Rusijos teritorijoje, – pasakojo Vladislavas. – Turėjome šio Rusijos pareigūno automobilio maršrutą ir nusprendėme surengti pasalą“.
Jie buvo pozicijoje kelias valandas, tačiau automobilis neatvyko, o pirminio tikslo teko atsisakyti. Jiems teko pasišalinti, tačiau reikėjo įveikti iššūkį – prasibrauti atgal į Ukrainą pro pasienyje budinčias Rusijos pajėgas.
„Pasitikome pasienio postą su Rusijos pasieniečiais, – prisimena Vladislavas. – Susidūrėme, buvome keturiese prieš keturis. Nužudėme tris rusus ir vieną lengvai sužeidėme. Jį paėmėme į nelaisvę, nugabenome į Ukrainos teritoriją ir perdavėme Ukrainos kariuomenei“.
Tačiau ne visada viskas vyksta pagal planą. Kalėdų dieną keturi jų kolegos žuvo Rusijos Briansko srityje, 12,5 km į šiaurės rytus nuo Ukrainos.
FSB teigė, kad jie ketino vykdyti „sabotažą ir teroro aktus“. FSB paskelbė vaizdo įrašą, kuriame matyti Rusijos miške išmėtyti kūnai. „Visi buvo šokiruoti, – sako Oleksijus. – Jie buvo geriausi mūsų kovotojai.“
Jų žūties aplinkybės lieka neaiškios. „Gidas nuvedė juos tam tikru atstumu nuo Ukrainos sienos gilyn į Rusijos teritoriją ir ten paliko“, – prisiminė Oleksijus. – Buvome labai ramūs dėl šių vaikinų ir įsitikinę, kad viskas bus gerai. Nežinome detalių, bet manome, kad jie netyčia pateko į antrąją Rusijos gynybos liniją. O priešais ją rusai į žemę įkasė minas“.
Žuvę vyrai buvo nufilmuoti akimirką prieš išvykstant į misiją, kai rengiasi sniego kamufliažo uniformą ir pasiruošia ginklus.
„Paklausiau jų: „Kaip jaučiatės?“, – teigė Oleksijus. – Jurijus atsakė: „Tai mano svajonė. Atlieku operaciją, apie kurią svajojau visą gyvenimą“. Visi šie vaikinai buvo labai šviesūs ir labai motyvuoti“.
Tai buvo sunkus priminimas apie riziką, kurią jie prisiima. Paklausti, ar jų tėvai žino apie šį darbą, abu jaunesni, dvidešimtmečiai vyrai garsiai atsiduso ir nusijuokė.
„Mano tėvai žino tik tiek, kad šiuo metu kariauju, – sakė Vladislavas. – Bet reikia suprasti, kad kai mes planuojame savo operacijas, apie tai žino labai nedaug žmonių. Informacija apie operaciją gali būti perduota priešui. Netoliese esantys kariai gali ką nors pasakyti savo kolegoms ir rusai gali apie tai lengvai sužinoti. Geriau, kad mūsų tėvai nežinotų, ką mes dabar darome“.
„Mūsų operacijos iš tikrųjų yra dvigubai saugesnės nei tos, kurias vykdo Ukrainos ginkluotosios pajėgos, – pridūrė Tarasas. – Atrodo, kad tai labai pavojingas darbas, bet mes labai rimtai jam ruošiamės.“
Jų vaidmens svarba, nepaisant to, kad jį neigia vyriausybė Kijeve ir nemėgsta Vakarų sostinės, jiems yra aiški.
„[Vakarų skaitytojai] iš mūsų gali tikėtis, kad susprogdinsime Kremlių, bet kol kas taip nėra, – sako Tarasas. – Mano nuomone, reikia pradėti nuo mažų užduočių, o tada pereiti prie sudėtingesnių. Vienas mano draugas turi posakį: „Norėdamas sunaikinti priešo karinę bazę, pirmiausia turi susprogdinti šuns būdelę“.