Kalbama apie vadavietės pratybas – de facto branduolinio smūgio simuliaciją, kuri leidžia įvertinti tokio žingsnio pasekmes ir poveikį.
Pasak FT šaltinių, po simuliacijos V.Putinas padarė išvadą, kad net ir ribotas branduolinis smūgis jam neatneštų jokios karinės naudos.
„Jis neturi jokios priežasties spausti mygtuką“, – sako buvęs Rusijos pareigūnas.
„Kam bombarduoti Ukrainą? Jūs susprogdinsite taktinę kovinę galvutę (pavyzdžiui, TMT) Zaporožėje.
Viskas visiškai užteršta radiacija, ten negalima įeiti.
O tai jau laikoma Rusijos teritorija. Kokia prasmė?“ – paaiškina FT šaltinio logiką.
2022 m. vasario 24 d. paskelbdamas apie invaziją, V.Putinas įsakė įvesti ypatingą parengtį Rusijos strateginėms branduolinėms pajėgoms, taip pat pagrasino pasekmėmis šalims, kurios bandys trukdyti jo planams.
Rusijos kariuomenė Kaliningrade ne kartą vykdė pratybas su kompleksais „Iskander“, imituodama taktinio branduolinio smūgio prieš Europos šalis galimybę.
Po pusmečio, kai kariuomenė pradėjo trauktis, kruvinai atiduodama užimtas teritorijas, V.Putinas paskelbė eilę branduolinių grasinimų, kuriuos pats išsakė užmaskuotai, o tiesiogiai išsakyti patikėjo buvusiam prezidentui, o dabar Saugumo tarybos vadovo pavaduotojui Dmitrijui Medvedevui.
Gruodį V.Putinas paskelbė atsisakantis sovietmečiu taikytos „atsakomojo“ branduolinio smūgio doktrinos ir pereinantis prie „prevencinės“ doktrinos.
Nors Vakarų žvalgyba nerado jokių požymių, kad Rusija iš tikrųjų ruošiasi dislokuoti branduolinius ginklus, V.Putino pareiškimai buvo priimti pakankamai rimtai, kad NATO šalys nusiųstų Kremliui griežtą įspėjimą.
JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija įspėjo, kad į branduolinio ginklo panaudojimą atsakys smūgiu įprastine ginkluote, FT sakė šaltiniai tarp buvusių Rusijos ir JAV pareigūnų.
Atmesdamas branduolinio smūgio perspektyvą, V.Putinas nori žaisti „dėl laiko“ ir stato lažybų dėl ilgo varginančio karo, tikėdamasis, kad Vakarai pavargs anksčiau nei Rusija, sakė Kremliui artimi šaltiniai.
Jų teigimu, V.Putinas tiki, kad yra pajėgus priimti teisingus sprendimus strateginių sukrėtimų akivaizdoje, ir nenori pripažinti, kad pati invazijos idėja buvo klaida.
