Rusų pusmetį kalintas „Azovstal“ gynėjas: „Sapnuose tie sadistai ir dabar mane kankina“

2023 m. kovo 9 d. 22:55
Specialiai lrytas.lt, Dniepras (Ukraina)
„Patyriau labai nemalonių išgyvenimų. Apie juos kalbėti nėra lengva, norisi viską pamiršti, tiesiog ištrinti iš atminties“, – sakė Ukrainos karys Andryjus Mileris, gynęs Mariupolį ir patekęs į rusų nelaisvę.
Daugiau nuotraukų (7)
Su A.Mileriu likimas mane suvedė svečių namuose Dniepre, kur teko dviese gyventi viename kambaryje.
Per keturias paras su 23-ejų ukrainiečiu kalbėjausi ne kartą, tačiau šis šnekus nebuvo – į visus klausimus atsakinėjo trumpai, pernelyg nesileisdamas į detales.
Sužinojau, kad jis kartu su kitais „Azovstal“ gynėjais Mariupolyje atsidūrė priešo nelaisvėje, o po pusmečio buvo iškeistas į ukrainiečių sučiuptus rusų karius. Į Dnieprą vyras atvyko patikrinimui karinio komisariato medicininėje komisijoje, kuri turėjo spręsti, kur jį siųsti – atgal į frontą ar į papildomą reabilitaciją.
– Esate profesionalus karys?,lrytas.lt paklausė A.Milerio.
– Taip, baigęs mokyklą nusprendžiau tapti kariškiu ir pasirašiau sutartį trejų metų tarnybai. Kontraktas baigėsi 2021-ųjų lapkritį, o po trijų mėnesių Rusija mus užpuolė.
Nieko nelaukdamas užsirašiau savanoriu į teritorinės gynybos dalinį. Į mane, tarnavusį kariuomenėje, draugai ir merginos žiūrėjo kaip į drąsuolį, tad negalėjau kitaip pasielgti. Be to, nemaniau, kad viskas bus taip ilgai ir taip rimta: žinojau, kad 2014 m. rusai irgi atsidūrė prie Mariupolio, tačiau po dviejų mėnesių buvo išvyti ir tada mūsiškių žuvo labai nedaug.
– Mariupolis – jūsų gimtasis miestas?
– Taip, užaugau, mikrorajone netoli „Azovstal“ gamyklos. Mano tėvai – darbininkai, turiu vyresnę seserį. Mokiausi vidutiniškai, nelankiau jokių sporto treniruočių, bet mėgau laiką leisti su bičiuliais pajūryje – buvome linksma draugija. Po kariuomenės planavau vykti į Kijevą įsidarbinti ir mokytis.
– Kaip patekote į nelaisvę?
– Mes nenorėjome pasiduoti, tikėjomis išsiveržti iš apsupimo. Buvome pikti, kad neateina žadėta pagalba. Ji taip ir nepasirodė, todėl buvo priimtas sprendimas visiems pasiduoti.
– Kas vyko po to?
– Mus susodino į autobusus ir išvežė į Jelenovkos kalėjimą Donecko srityje. Ten nemušė, kol po aštuonių parų mane išvežė į Krasnodaro kalėjimą Rusijoje. Vėliau teko kalėti ir Kuibyševe, bet ten nebuvo taip blogai, kaip Krasnodare.
– O kaip buvo Krasnodare?
– Labai blogai. Dalis prižiūrėtojų buvo sadistai. Mūsų nemušė tik į galvą, o į visas kitas vietas daužė kumščiais, kojomis, mediniu kūju.
Mažytėje kameroje buvome 12 žmonių, lovos sustatytos dviem aukštais, tačiau į jas gultis buvo leidžiama tik naktį, nors šviesa nebuvo išjungiama, kad prižiūrėtojai galėtų mus stebėti.
Dieną privalėdavome sėdėti ant grindų, jokio pasivaikščiojimo kieme ar didesnėje patalpoje.
– Nejudant turbūt atrofavosi raumenys, sulysote?
– Visi kažkiek sulyso, bet aš labiausiai: prieš karą svėriau 106 kg, parvežtas iš nelaisvės – 54 kg.
Mūsų badu nelaikė – nors neskaniai ir neįvairiai, bet maitino. Kasdien gaudavome košės, raugintų kopūstų, sriubos, o kiekvieną vakarą – tokią pat žuvį. Gydytojai spėja, kad galėjau prarasti svorio nuo psichinio streso, patirtų išgyvenimų.
– Mušė dažnai?
– Labai. Smūgio galėjai sulaukti bet kurią akimirką ir nežinia už ką. Mušė ir per apklausas, nes norėjo, kad prisipažintume dėl nusikaltimų, kurių nedarėme – esą plėšikavome, prievartavome, žudėme civilius ir suimtus rusų karius.
– Ar bandėte su prižiūrėtojais kalbėti apie vykstantį karą?
– Ne, jie juk zombiai, aklai įtikėję valstybine propaganda. Manė, kad mes žudikai fašistai, kuriems reikia keršyti už daromas blogybes.
– Kaip elgtumėtės, jei ateityje sutiktumėte kurį nors savo kankintojų kitoje šalyje, pavyzdžiui kurorte?
– Nematėme prižiūrėtojų veidų – mums buvo draudžiama pakelti galvą ir akis aukštyn, privalėjome visą laiką žiūrėti į žemę. Priešingu atveju grėsė žiaurus sumušimas.
– Vadinasi, nematydavote to momento, kai prižiūrėtojas užsimodavo trenkti?
– Tai ir buvo blogiausia. Jei vesdavo tardyti arba prižiūrėtojai įeidavo į kamerą, bet kurią akimirką galėjai sulaukti smūgio, tačiau tam būdavai nepasiruošęs, nes žiūrėti galėjai vien į žemę.
Tokia būsena tiesiog ėdė nervus, nuolat buvome įsitempę. Be to, ausyse spengė mušamų belaisvių riksmai koridoriuje ir kitose kamerose, nes viskas girdėjosi.
– Skaičiau vieno Lenkijos mediko, visus metus savanoriaujančio fronte Donecke, tvirtinimą, jog jam asmeniškai teko gydyti kelis karius, kurie rusų nelaisvėje buvo išprievartauti ir iškastruoti. Ar jūsų kameroje niekas nepatyrė tokių išniekinimų?
– Ne, manau, kad tame kalėjime tuo metu panašių dalykų prižiūrėtojai tikrai nedarė, nes tai sunku nuslėpti, būtume žinoję. Tiesa, jie mus gąsdino ir išprievartavimu, ir iškastravimu, bet mes kažkodėl į tai rimtai nežiūrėjome. Netikėjome, kad tam gali ryžtis.
– Belaisviams buvo leidžiama bendrauti tarpusavyje?
– Taip, sėdėdami kameroje mes pašnibždomis kalbėdavomės.
– Niekas nedrįso kaip nors protestuoti, pavyzdžiui, giedoti Ukrainos himną?
– Ne. Mes buvome palaužti, iškankinti. Kameroje nebuvo nė vieno, kuris neverkė ar mušamas, ar vėliau iš skausmo. O giedoti privalėdavome, bet ne savo, o Rusijos himną: tą versdavo daryti kiekvieną rytą netrukus po pažadinimo. Po himno liepdavo dainuoti dainas, aukštinančią Vladimirą Putiną bei Rusijos didybę. Įsakė mintinai išmokti net keliolika dainų, kurių tekstus mums davė.
– Nebuvo įmanoma tiesiog žiopčioti apsimetant, kad dainuoji?
– Ne, jei dainuosi per tyliai arba neaiškiai – sulauksi smūgių.
– O neišjungęs šviesos miegodavote jau prieš karą ar tik po to, kai grįžote iš nelaisvės?
– Pripratau kalėjime, o dabar kitaip nebeužmiegu. Apskritai mano miegas yra visiškai išsiderinęs – užsnūstu tik paryčiais ir tik prie šviesos. Norėčiau, kad grįžtų ikikarinis miegas, kad organizmas susinormalizuotų, bet kol kas niekas nesikeičia.
– Ką sako medikai?
– Žada, jog pagerės, bet kada – nežino.
– Ar pats pastebite savo elgsenoje pasikeitimų po nelaisvės potyrių?
– Aš nelabai, tačiau sesuo sako, kad tapau agresyvus, nervingas ir užsidaręs.
– Kokie jūsų artimiausi planai?
– Viskas priklausys nuo karinės komisijos išvadų. Jeigu atvirai, dabar labiausiai norėčiau atsidurti kitoje šalyje, kur nėra karo, nesigirdi sprogimų ir šūvių, nėra pavojaus, kad namas, kuriame gyveni, sugrius nuo bombos.
Norėčiau atgauti ramų miegą, psichinę ramybę ir atsikratyti košmarų, tačiau nepavyksta. Sapnuose dažniausiai grįžtu į nelaisvės metą Krasnodaro kalėjime, kai esu mušamas. Atsibundu suprakaitavęs, šaukdamas iš skausmo. Kadangi nelaisvėje nemačiau mušančiųjų veidų, sapnuose mane irgi dažnai daužo beveidžiai rusai.
Girdite, dabar už lango aidi oro pavojau pranešimas ir mano širdis vėl ima greičiau plakti. Bijau visko.
– Apie ką svajojate?
– Prieš karą svajojau išvykti į JAV ir ten įsidarbinti tolimųjų reisų vairuotoju, o dabar galvoje tuščia, jokių svajonių ir planų. Pirmiausia norėčiau, kad pasibaigtų karas, nebetektų kariauti, grįžtų normalus miegas ir sustiprėtų noras gyventi.
– Ar galėtumėte įsivaizduoti save gyvenantį Rusijoje ir turintį žmoną rusę?
– Su viskuo, kas rusiška, noriu turėti kuo mažiau bendro.
karas UkrainojeAzovstalMariupolis
Rodyti daugiau žymių

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.