NATO šalys dalyvauja derybose, siekdamos nustatyti tolesnius Ukrainos žingsnius siekiant prisijungti prie Vakarų aljanso. Valstybės narės stengiasi įveikti nesutarimus dėl to, kaip greitai Kijevas turėtų būti įtrauktas į transatlantinį saugumo skydą tuo metu, kai priešiškumas Rusijai yra itin didelis.
Diskusijos suintensyvėjo likus kelioms savaitėms iki prezidento J. Bideno ir kitų NATO vadovų susitikimo Vilniuje, kur jie ketina įtvirtinti planus, kaip sustiprinti gynybą nuo Rusijos, kuri 2022 m. įsiveržusi į Ukrainą sugriovė dešimtmečius trukusį santykinį stabilumą Europoje.
NATO šalių pareigūnai tikino, kad Aljanso nariai sutaria, jog, nepaisant Kijevo pasisakymų, liepos 11–12 d. susitikime NATO nepateiks Ukrainai oficialaus kvietimo prisijungti.
Tačiau Rytų Europos šalys reikalauja konkrečių veiksmų šiam tikslui pasiekti, įskaitant galimą įsipareigojimą nustatyti Ukrainos įstojimo į NATO tvarkaraštį, nors JAV ir kai kurios Vakarų Europos šalys pasisako už mažesnius žingsnius, kurie galėtų apimti biurokratinį NATO ir Ukrainos institucijos atnaujinimą arba sprendimą toliau plėsti NATO techninę paramą Ukrainos gynybos sektoriui.
„Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikimas nebus istorinis, – sakė Ukrainos misijos prie NATO vadovė ambasadorė Natalija Galibarenko, – jei nebus priimtas sprendimas dėl Ukrainos ateities Aljanse“.
Nepaisant sunkumų, susijusių su šalies, kurioje vyksta didelis karas, priėmimu, Ukraina mano, kad NATO „turėtų apibrėžti mūsų narystės kelią ir nustatyti Ukrainos judėjimo link narystės NATO algoritmą, o ne dar kartą pakartoti pareiškimą apie „atvirų durų“ politiką“, – sakė N. Galibarenko.
„To nepakanka“, – pridūrė ji.
Atotrūkis tarp NATO narių, praėjus 15 metų po to, kai Jungtinės Valstijos inicijavo siekį paskelbti, kad Ukraina galiausiai įstos į aljansą, pabrėžia riziką, kurią tokie žingsniai gali sukelti įtemptu Vakarų priešpriešos su Rusija momentu. Tai taip pat rodo, kad NATO gali susidurti su ilgalaikėmis problemomis, nepaisant darnos, kuri buvo būdinga aljanso atsakui į karą.
Vladimiras Putinas jau seniai nurodo, kad NATO buvusių sovietinių valstybių įtraukimas, kuris palaipsniui vyko nuo Šaltojo karo pabaigos, kelia grėsmę Rusijos saugumui.
Estijos gynybos ministerijos aukšto rango pareigūnas Tuuli Dunetonas teigė, kad Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikimas suteikia galimybę pasiųsti Ukrainai tvirtą žinią.
„Po visų patirtų kančių jų vieta yra NATO, ir jie yra labai laukiami prisijungti“, – kalbėjo jis.
Baltijos šalių pareigūnai pasiūlė, kad NATO ne tik pakartotų 2008 m. formulę, pagal kurią Ukraina galėtų įstoti per neapibrėžtą laiką, bet ir Vilniuje įteiktų Ukrainai oficialų kvietimą tapti NATO nare arba pradėtų procesą, kurio metu būtų nustatytas laikas ir konkrečios Ukrainos stojimo sąlygos, net jei dėl karo jis užsitęstų.
Čekijos užsienio reikalų ministras Janas Lipavskis pareiškė, kad jo „pageidavimų“ Vilniuje sąraše yra „tinkamas kelias“ Ukrainai į NATO. Prieš aukščiausiojo lygio susitikimą, pasak jo, aptariamas „politinės valios lygis“ dėl to, kaip greitai tai padaryti.
Šalys, kurios pritaria greitesniems veiksmams, teigia, kad narystė priklausys nuo Ukrainos gebėjimo atremti visavertę Rusijos invaziją, o tai iš esmės suteikia V.Putinui veto teisę, o tai nėra ta žinia, kurią NATO nori pasiųsti.
Jos sako, kad istorija rodo, jog tik narystė, o ne jos pažadas, gali atgrasyti Rusiją nuo jėgos panaudojimo. Praėjus keliems mėnesiams po to, kai 2008 m. NATO paskelbė apie galimą Ukrainos ir Sakartvelo, kitos buvusios sovietinės respublikos, narystę, V.Putinas pasiuntė Rusijos pajėgas į Sakartvelą užimti teritorijos. Lėti Ukrainos žingsniai siekiant narystės NATO taip pat neatgrasė V.Putino nuo neteisėto Krymo užgrobimo 2014 m. ar nuo plataus masto invazijos praėjusiais metais.
Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba neseniai paskelbtame esė užsienio reikalų žurnalui paragino imtis skubių veiksmų ir teigė, kad Ukraina per pastaruosius 18 mėnesių įrodė savo pasirengimą.
„Laikas Aljansui liautis teisintis ir pradėti procesą, kuris veda prie galutinio Ukrainos prisijungimo, parodant V.Putinui, kad jam jau nepavyko“, – rašė jis.
Tačiau, kitaip nei 2008 m., būtent JAV kartu su kitais galingais sąjungininkais Vakarų Europoje pirmenybę teikia lėtesniam ir atsargesniam požiūriui.
JAV pareigūnai teigia, kad J.Bideno administracija teikia pirmenybę tam, kad NATO šalys teiktų Ukrainai nuolatinę paramą mūšio lauke, kai ji ruošiasi ilgai lauktam kontrpuolimui. Jų nuomone, narystė ir galimos saugumo garantijos – tai klausimai, kurie turėtų būti sprendžiami kaip galutinio karo sureguliavimo dalis.
„Šiuo metu daugiausia dėmesio turi būti skiriama praktinei paramai ir tam, kaip geriausiai palaikyti Ukrainai teikiamą saugumo pagalbą, – praėjusį mėnesį žurnalistams Briuselyje sakė vienas aukšto rango JAV pareigūnas. – Šiuo metu tai yra svarbiausias politinis tikslas“, – pridūrė pareigūnas, tvirtindamas, kad platesni politiniai santykiai tarp NATO ir Ukrainos po konflikto būtų „šiek tiek nesvarbūs, jei mes visiškai neužtikrintume, kad galėsime išlaikyti saugumo pagalbą“.
Šalys, turinčios didesnių abejonių, nurodo, kad priėmus Ukrainą, kai ji kariauja su Rusija, automatiškai gali būti pradėtas taikyti NATO V straipsnis, t. y. abipusės gynybos išlyga, o tai įstumtų aljansą į didelį konfliktą su didžiausia pasaulyje branduoline galia. Greiti žingsniai siekiant narystės taip pat gali paskatinti V.Putiną suintensyvinti savo kampaniją Ukrainoje.
Vienas Rytų Europos pareigūnas pareiškė, kad tarp Vokietijos, Prancūzijos ir JAV vyksta „kažkas panašaus į ping-pongą“, kai kiekviena šalis nurodo, kad kitos šalys turi didžiausių abejonių.
Nuo tada, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją, NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas dažnai minėjo NATO paramą Ukrainos narystei, tačiau nepateikė jokių konkrečių duomenų, kada ir kaip tai galėtų įvykti. Praėjusį mėnesį jis paragino Aljanso šalis sutelkti dėmesį į nuolatinę pagalbą, „nes be suverenios, nepriklausomos Ukrainos nėra prasmės diskutuoti apie narystę“.
Nors NATO šalys, vadovaujamos JAV, nuo invazijos į Ukrainą pervedė Kijevui ginkluotės už milijardus dolerių, pats aljansas to nepadarė, nes siekia paneigti V.Putino teiginį, kad NATO veikia kaip agresorė.
Nepaisant skirtingų nuomonių, pareigūnai pabrėžė, kad Ukrainai stengiantis užimti kuo stipresnę poziciją galimose derybose su Rusija, svarbu užtikrinti sanglaudą.
„Tikslas nuo dabar iki Vilniaus – pasiekti susitarimą, kuris rodytų vienybę ir apčiuopiamą paramą Ukrainai, išlaikytų atvirų durų politiką ir parodytų pažangą siekiant narystės, kartu atsižvelgiant į kai kurių šalių narių susirūpinimą“, – sakė britų diplomatas.
Estijos atstovas T.Dunetonas pažymėjo, kad aljanso gebėjimą išlikti vieningam „labai atidžiai stebi ir Kremlius“.
Dauguma NATO šalių sutaria, kad svarbu užbaigti Švedijos, kaip 32-osios narės, priėmimą po kelis mėnesius trukusio šalių narių Turkijos ir Vengrijos delsimo. Diplomatai tikisi, kad Turkija, kuri nurodė, jos teigimu, nepakankamai griežtą Švedijos elgesį su kurdų emigrantais, kuriuos Ankara vadina teroristais, po šį mėnesį įvyksiančių rinkimų patvirtins Švedijos kandidatūrą.
Be veiksmų plano, Ukraina siekia daugiau praktinio bendradarbiavimo. N.Galibarenko sakė, kad tarp jos prioritetų yra modernios, su NATO suderinamos oro ir priešraketinės gynybos architektūros sukūrimas, sužeistų karių medicininės reabilitacijos sistemos sukūrimas ir nacionalinės humanitarinio išminavimo sistemos sukūrimas. Galiausiai, jos teigimu, narystė atitiktų aljanso interesus.
„Be Ukrainos neįmanoma užtikrinti NATO rytinio flango tvirtumo, – sakė ji. – Kaip Suomija ir Švedija sustiprins NATO šiaurinį flangą, taip Ukraina užtikrins Rytų Europos ir Juodosios jūros regiono saugumą.“
Williamas Tayloras dirbo JAV ambasadoriumi Kijeve 2008 m., kai NATO paskelbė savo pareiškimą dėl Ukrainos ir Sakartvelo. Kaip JAV palaikymo ženklą prezidentas George'as W. Bushas pakeliui į NATO aukščiausiojo lygio susitikimą Bukarešte užsuko į Kijevą. Skirtingai nei dabar, tuo metu tik mažuma ukrainiečių pritarė stojimui į NATO.
Nors praėjo daugiau nei dešimtmetis, W.Tayloras sakė, kad dėl karo ir tvirto Ukrainos pasirodymo prieš Rusiją ilgai atidėliota jos transformacija į NATO narę yra labiau tikėtina nei bet kada anksčiau.
„Visada maniau, kad tai įvyks, – sakė jis. – Klausimas buvo kada.“
Parengta pagal „The Washington Post“ inf.
