„Niekada nemaniau, kad teks išvykti, planavau Maskvoje išeiti į pensiją, – sako ji. – Myliu Rusiją ir mėgavausi savo gyvenimu.“
„Kai prasidėjo karas, supratau, kad jis greitai nesibaigs, taip pat, kad žmonės neišeis protestuoti. Ir emociškai, ir racionaliai pajutau, kad prasminga išvykti“, – sako ji.
Svetlanai 2022 m. masinė invazija į Ukrainą buvo lūžio taškas. Dabar ji gyvena Serbijos sostinėje Belgrade.
Tūkstančiai rusų išgyveno tokius pačius jausmus, ir tai, kas anksčiau buvo tik nedidelė problema, virto didžiuliu migracijos srautu.
Rusai bėgti nuo V. Putino režimo pradėjo dar prieš karą Ukrainoje, įskaitant tuos, kurie nesutiko su 2014 m. Maskvos įvykdyta Krymo aneksija ir su naujais įstatymais, kurie leido lengviau bausti kitaminčius. Daugelis jų apsigyveno Baltijos šalyse ir kitose ES šalyse, taip pat Sakartvele.
Skaičiuojama, kad nuo plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios savo šalį paliko šimtai tūkstančių rusų.
Pirmoji banga kilo praėjusių metų kovą ir balandį – emigrantai BBC pasakojo, kad yra prieš karą, ir nusivylė, kad daugiau rusų neišėjo protestuoti. Jausdamiesi izoliuoti ir atsidūrę pavojuje, jie manė, kad išvykti yra saugiau.
Tačiau jau 2022 m. rugsėjį prezidentas V. Putinas pradėjo karinę mobilizaciją. Valdžios institucijų apibūdinama kaip „dalinė“, iš tikrųjų ji reiškė, kad daugumai vyrų gresia šaukimas į kariuomenę.
Netrukus buvo gauta daugybė pranešimų apie prastus mokymus ir itin prastą kareivių ekipuotę.
Vyrai ir jų šeimos nariai pradėjo masiškai bėgti iš Rusijos, prie sienų su Gruzija ir Kazachstanu susidarė kelias dienas trunkančios eilės.
Tuo metu Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas bandė neigti, kad rusai masiškai išvyksta, kad išvengtų šaukimo į kariuomenę.
Kiek išvyko ir kur?
Nėra tikslių duomenų, kiek žmonių išvyko iš Rusijos, tačiau vertinimai svyruoja nuo šimtų tūkstančių iki kelių milijonų.
Gegužės mėnesį Jungtinės Karalystės gynybos ministerija apskaičiavo, kad per 2022 m. Rusiją paliko 1,3 mln. žmonių.
Šią tendenciją patvirtina ir kiti iš įvairių šaltinių gauti skaičiai. Žurnalas „Forbes“, cituodamas šaltinius Rusijos valdžios institucijose, teigė, kad 2022 m. išvyko nuo 600 tūkst. iki 1 mln. žmonių. Panašius skaičius paskelbė ir populiari rusakalbė žiniasklaida – „The Bell“ ir RTVi.
Išvykti iš Rusijos yra palyginti lengva, jei tik turite pinigų ir nesate pašauktas į kariuomenę. Tačiau susirasti nuolatinę gyvenamąją vietą – sunkesnė užduotis.
Per kelis mėnesius nuo karo pradžios daugelis šalių, daugiausia ES ir JAV, apsunkino rusams galimybę prašyti vizų, nebent jie ten jau turėjo šeimą arba keliavo darbo reikalais.
Daugelyje kitų šalių, pavyzdžiui, Sakartvele ir Armėnijoje, rusai tokių apribojimų neturėjo ir galėjo atvykti bei išvykti kada panorėję. Jie vis dar gali.
Kitos šalys, įskaitant Kazachstaną, šių metų pradžioje pakeitė savo įstatymus, neva siekdamos sustabdyti rusų imigrantų srautą ir apribodamos, kiek dienų jie gali būti šalyje kaip turistai.
Neturėdami perspektyvos grįžti į Rusiją, vis daugiau žmonių turi prašyti leidimo gyventi šalyje, kad galėtų dirbti šalyse, kuriose jie įsikuria, nors daugelis randa būdų, kaip ir toliau dirbti nuotoliniu būdu Rusijos darbdaviams.
BBC duomenimis, kad per pastaruosius 15 mėnesių apie 155 tūkst. rusų gavo laikinus leidimus gyventi bendrai ES šalyse, keliose Balkanų, Kaukazo ir Vidurinės Azijos šalyse.
Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros duomenimis, beveik 17 tūkst. rusų paprašė politinio prieglobsčio ES šalyse, tačiau tik apie 2 000 jį gavo.
Rusijos vidaus reikalų ministerija teigia, kad 2022 m. užsienio pasų prašė 40 proc. daugiau asmenų nei ankstesniais metais.
Kas išvyko?
Nuo karo pradžios BBC pakalbino dešimtis išvykusių rusų.
Jie kilę iš įvairių visuomenės sluoksnių. Kai kurie iš jų yra režimo bėgantys žurnalistai, tačiau yra ir IT specialistų, dizainerių, menininkų, mokslininkų, teisininkų, gydytojų, ryšių su visuomene specialistų ir kalbininkų. Dauguma jų yra jaunesni nei 50 metų. Daugelis iš jų išpažįsta vakarietiškas liberalias vertybes ir tikisi, kad Rusija vieną dieną taps demokratine šalimi. Kai kurie priklauso LGBT bendruomenei.
Dabartinę Rusijos emigraciją tyrinėjantys sociologai teigia, kad yra įrodymų, jog išvykstantieji yra jaunesni, geriau išsilavinę ir turtingesni nei pasiliekantieji. Dažniau jie yra iš didesnių miestų.
„Esu pacifistas ir bijojau, kad būsiu išsiųstas žudyti kitų žmonių. Nuo 2014 m. nepritariu Rusijos politikai Ukrainos atžvilgiu. Invazija ir civilių žudymas yra nepriimtini“, – aiškino iš Sankt Peterburgo pabėgęs Tomas.
Pasak jo, prasidėjus plataus masto invazijai jis socialinėje žiniasklaidoje skelbė antikarines žinutes ir prisijungė prie gatvės protestų. Būdamas gėjus, jis taip pat nerimavo dėl savo saugumo.
„Rusijai priėmus įstatymus dėl „gėjų propagandos draudimo“ ir „melagingų naujienų“ apie Rusijos kariuomenę, žinojau, kad grėsmė mano gyvybei ir laisvei padidėjo“, – prisiminė jis.
Tomas paprašė politinio prieglobsčio Švedijoje ir bandė paaiškinti šios šalies valdžios institucijoms, kodėl grįžti į Rusiją būtų pavojinga. Jo prašymas buvo atmestas, tačiau jis apskundė šį sprendimą.
„Kadangi turiu teisę tik į ribotą laiką su valstybės teisininku, savo bylai reikalingus įrodymus renku pats“, – apgailestavo rusas.
Sergejui, kilusiam iš pietinio Rostovo prie Dono miesto, kylo kitokių problemų. Dabar jis yra Tbilisyje, Sakartvele. Tą dieną, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, jis paskambino keliems savo draugams ir visi jie sutiko, kad karas yra bloga žinia.
„Kad ir kas nutiktų toliau, ekonomika turėjo smukti, – pasakojo jis. – Po savaitės visi susitikome ir nusprendėme, kad reikia ruoštis.“
Bėgant dienoms, tęsė Sergejus, karas artėjo.
„Matėme daug karinės technikos, keliaujančios į Ukrainą. Ligoninės buvo pilnos sužeistųjų. Rostovo oro uostas buvo uždarytas civiliniams skrydžiams, bet buvo daug lėktuvų ir mes žinojome, kur jie skrenda“, – teigė jis.
Rugsėjį, po V. Putino kalbos skelbiančios mobilizaciją, Sergėjaus motina, kuri jį kritikavo dėl nepakankamo patriotiškumo, paskambino jam ir pasakė: „Susipakuok daiktus ir važiuok“.
Sergejus visą naktį važiavo į Sakartvelą, kur dabar gyvena.
„Mano žmona ir vaikas tebėra Rusijoje. Turiu apmokėti jų išlaidas ir apgyvendinimą ten ir savo čia. Dirbu du darbus – vieną nuotoliniu būdu savo įmonėje Rusijoje, kitą – čia, draugo mažoje įmonėje“, – kalbėjo jis.
Sergejus sako, kad taupo pinigus, kad galėtų išvežti šeimą iš Rusijos į kitą šalį. Jo žmona, kuri anksčiau nenorėjo, dabar sutinka, kad jiems reikia ieškoti naujo gyvenimo kitur.
Ką tai reiškia Rusijai?
Rusijos valdžia bandė sumenkinti šimtų tūkstančių išsilavinusių ir pasiturinčių žmonių, išvykstančių iš šalies kartu su savo pinigais, poveikį, tačiau ekonominis poveikis akivaizdus.
Didžiausias Rusijos privatus bankas „Alfa Bank“ apskaičiavo, kad šalį galėjo palikti 1,5 proc. visos Rusijos darbo jėgos. Dauguma išvykusiųjų yra aukštos kvalifikacijos specialistai. Įmonės skundžiasi, kad trūksta darbuotojų ir sunku juos įdarbinti.
Rusijos centrinis bankas pranešė, kad ankstyvuoju karo etapu rusai iš savo sąskaitų išsigrynino rekordinę 1,2 trilijono rublių (apie 14 mlrd. eurų) sumą. Tokio masto operacijų Rusijoje nebuvo nuo 2008 m. finansų krizės.
Rusijos nacionalinės mokslų akademijos ekonomistas Sergejus Smirnovas mano, kad bendra tendencija – aukštesnės kvalifikacijos asmenys ir toliau ieškos būdų išvykti.
„Vis labiau didės poreikis, kad žmonės mokėtų taisyti automobilius ar gaminti batus. Nemėgstu apokaliptinių scenarijų, bet manau, kad dėl to Rusijos ekonomikos produktyvumas ilgainiui ir toliau mažės“, – teigė jis BBC.
Ekonomistas pabrėžia, kad šios tendencijos pirmiausia paveiks didžiuosius miestus, tokius kaip Maskva, Sankt Peterburgas ir Jekaterinburgas.
„Didžioji Rusijos teritorijos dalis šių permainų nepajus, nes pragyvenimo lygis mažesniuose miestuose, miesteliuose ir kaimuose visada buvo žemas ir toks išliks ateityje“, – nurodė ekonomistas.
Tuo tarpu Belgrade gyvenanti Svetlana neplanuoja grįžti į Rusiją.
„Dirbu Moldovoje įsikūrusioje startuolių įmonėje, tačiau neseniai pateikiau prašymą dėl darbo Nyderlanduose“, – gyrėsi ji.
Sergejus Tbilisyje teikia paraiškas dėl darbo Europoje. Kol kas jo gyvenimas sunkus: „Neturiu nė vienos laisvos dienos, kartais neužtenka miego, snaudžiu automobilyje.“
Švedijoje gyvenantis Tomas tikisi, kad jis nebus priverstas grįžti į Rusiją. Jis mokosi švedų kalbos, kad apskritai galėtų gauti kokį nors darbą.
Parengta pagal BBC inf.
