Kijevo sveikatos departamento duomenimis, vien per pirmąjį šių metų pusmetį jų buvo 15 000. Ministerija neatskleidžia, kiek iš jų yra karių. Valdžios institucijos atidžiai saugo nukentėjusiųjų skaičius, tačiau tikėtina, kad didžioji dauguma jų yra kariškiai.
Tai daugiau žmonių su amputuotomis galūnėmis per šešis mėnesius nei Jungtinėje Karalystėje per šešerius Antrojo pasaulinio karo metus, kai galūnių neteko 12 000 šalies kariškių.
Gali būti, kad naujausiame Europos kare jų bus daug daugiau. Pasak buvusio šalies gynybos ministro Oleksijaus Reznikovo, Ukraina yra labiausiai užminuota šalis pasaulyje.
Rusijos karas čia sukuria armiją žmonių su amputuotomis galūnėmis. Kai kurie iš jų atskleidė apie patirtus išgyvenimus, skausmus ir nelaimes.
Vienintelė Alinos Smolenskos mintis, kai jos vyras Andrijus buvo sužeistas, buvo nuvykti prie jo lovos.
„Aš tiesiog norėjau būti su juo, paliesti jį, pasakyti, kad jis ne vienas, – sako ji. – Tokiose situacijose, kaip ši, kai žmogui reikia palaikymo, prisilietimo prie rankos“.
Tačiau kai ji pasiekė jį ligoninėje, tai buvo neįmanoma.
„Pamačiau, kad Andrijus tikrai neturi rankų, todėl tiesiog paliečiau jo koją ir pradėjau su juo kalbėtis“, – pasakojo ji.
„Aš jam pasakiau: „Mes esame šeima. Nesijaudink. Žinoma, bus sunkių akimirkų, bet mes esame kartu“.“, – pridūrė ji.
Valandomis anksčiau Andrijus Smolenskis vadovavo nedideliam žvalgybos daliniui Ukrainos pietiniame fronte.
Kai 27 metų jaunuolis ėmė lipti iš tranšėjos, žemę ir dangų perskrodė sprogimas. Kitas jo prisiminimas – atsibudimas ligoninėje.
„Tai buvo lyg sapnas, – sako jis. – Buvo taip tamsu“.
Pamažu jis suprato, kad negali pajudinti rankų ir kad kažkas uždengė jo akis.
Andrijus prarado regėjimą, didžiąją dalį klausos ir abi rankas – viena amputuota virš alkūnės, kita – žemiau. Šrapnelis buvo įsirėžęs giliai po oda. Jo veidą teko atstatyti.
Praėjus keturiems mėnesiams, kartu su kitais karo veteranais jis atlieka reabilitaciją klinikoje Kijeve.
Andrijus yra aukštas ir liesas, su puikiu humoro jausmu ir šiek tiek skardžiu balsu. Paskutinės operacijos metu jam iš kaklo buvo pašalintas kvėpavimo vamzdelis.
Alina atsisėda šalia jo ligoninės lovoje ir galvą priglaudžia prie jo peties. Jų žodžiai ir juokas dažnai persidengia. Jai taip pat 27-eri, ji yra smulkaus sudėjimo, šviesiaplaukė ir tikras Andrijaus stiprybės šaltinis.
„Mano žmona yra neįtikėtina, – sako Andrijus. – Ji yra mano didvyrė, su manimi 100 proc.“
Alina palaikė jį per traumą, per fizioterapiją ir 20 operacijų (jų bus dar daugiau). Kai jis ištrokšta, ji švelniai pakelia šiaudelį prie jo lūpų. Dabar jis mato pasaulį jos akimis.
Andrijus yra „dėkingas Dievui“, kad išvengė smegenų traumos. Jo šaukinys kariuomenėje buvo „apaštalas“, ir jis tiki, kad jo išgyvenimas buvo stebuklingas.
„Psichologiškai buvo sunku tai išgyventi, bet kai priėmiau savo naują kūną, sakyčiau, kad jaučiausi gerai, – kalbėjo jis. – Iššūkis priimtas.“
Gydytojai tikėjosi, kad po sužeidimo jis tris dienas bus komoje, tačiau po dienos jis jau buvo sąmoningas. Alina sako, kad jis „užsispyręs, gerąja to žodžio prasme“.
Kai jie susitiko 2018 m. vasaros vakarą, ji susižavėjo juo nuo pat pradžių. „Supratau, kad jis yra išskirtinis žmogus, – sako ji. – Nepaprastai protingas ir rūpestingas“.
Juos siejo meilė gamtai ir žygiams po Karpatų kalnus. Prieš ketverius metus šį mėnesį jie susituokė. Nelaimės juos tik dar labiau suartino.
„Per pastaruosius tris mėnesius, manau, pradėjau jį mylėti dar labiau, – juokiasi Alina. – Jis suteikė man tiek daug motyvacijos, tiek daug įkvėpimo“.
Pora nori parodyti, kad gyvenimas tęsiasi ir po gyvenimą pakeitusių traumų. „Darysime viską, kad su tuo susidorotume, – sako Alina. – Savo pavyzdžiu visiems parodysime, kad viskas įmanoma“.
Andrijus buvo neįprastas karys – finansų konsultantas ir moksliukas, kuris giedojo bažnyčioje ir mėgo kalbėti apie filosofiją.
Tačiau jis tapo savanoriu netrukus po to, kai 2022 m. vasarį prasidėjo plataus masto Rusijos invazija. Jam tai buvo gėrio ir blogio kova, „vertybių karas“.
Dabar jo kova vyksta sporto salėje, kur jis treniruojasi po dvi valandas per dieną, atgauna jėgas ir lavina pusiausvyrą. Jis ėmėsi naujos misijos – padėti tiems, kurie gali sulaukti jo likimo.
„Ukrainoje dar niekada nebuvo tiek daug žmonių su amputuotomis galūnėmis ir apakusių nuo karo“, – sako jis. – Mūsų medicinos sistema kai kuriais atžvilgiais nėra pasirengusi. Kai kurie veteranai atvyksta su tikrai sudėtingais atvejais“.
Žmonių su amputuotomis galūnėmis Ukrainoje vis gausėja – mina po minos ir sviedinys po sviedinio.
Toli nuo Kijevo, arčiau fronto linijų, pietryčių ligoninėje važiavo greitosios pagalbos automobiliai, vežantys Ukrainos jaunąją kartą.
Vienas iš jų suvyniotas į aukso folijos antklodę, siekiant išvengti hipotermijos. Kitas – be kojos, likusi galūnė užrišta tvarsčiu. Amputacija buvo skubiai atlikta netoli mūšio lauko, kad būtų išgelbėta jo gyvybė.
Atvykus, ant kiekvieno nukentėjusiojo viršutinės kūno dalies užrašomas numeris. Nėra jokio chaoso, jokių šūksnių.
Darbuotojai čia žino tvarką. Nuo karo pradžios jie gydė 20 000 sužeistų karių – ir sustoti dar neketina.
„Tai mūsų fronto linija, – sako anesteziologė Oksana. – Mes darome tai, ką privalome daryti. Tai mūsų vyrai, mūsų sutuoktiniai, tėvai, broliai ir sūnūs.“
Intensyviosios terapijos skyriuje gulėjo Oleksijus, ant kurio kaklo vis dar kabėjo jo karinis žetonas. Jam 38-eri ir jis yra paauglio tėvas. Vos prieš kelias dienas jis neteko abiejų kojų.
„Prisimenu, kad įlipau į tranšėją, ir, manau, ten buvo paslėpta mina, – sako jis. – Aš ant jos užlipau. Prisimenu didelį sprogimą ir draugus, kurie bandė mane ištraukti“.
Ligoninės direktorius daktaras Serhijus atsiliepė apie jį kaip apie didvyrį.
„Padarysime viską, kas įmanoma, kad galėtum greitai gauti protezus ir bėgioti“, – patikino jis sužeistąjį.
Paklaustas ar kadanors jaučiasi prislėgtas nuo suluošintų karių antplūdžio, daktaras Serhijus patikino, jog šis jausmas dažnas.
„Paprastai šis jausmas aplanko kiekvieną naktį, – sako jis. – Kai matai visą tą sielvartą, visus sužeistuosius, kurie atvyksta į ligoninę. Per karą tokių, kaip Oleksijus, matėme daugiau nei 2000“.
Grįžę į Kijevą Andrijus ir Alina tamsesnes akimirkas pasilieka sau.
Jis kovoja toliau, stebindamas gydytojus. Jie netikėjo, kad jis galės vaikščioti su baltąja lazda, nes nesugebės jos išlaikyti. Tačiau jis rado būdą, tarp dantų suspausdamas lazdos viršuje esančią virvelę.
Jo balsas stiprėja. Jis tikisi, kad vėl galės giedoti bažnyčioje ir grįžti į kalnus su Alina.
Ji svajoja, kad naujosios technologijos vieną dieną sugrąžins jam regėjimą.
„Taip pat tikiuosi, kad turėsiu vaikų, – juokiasi ji, – ir kad atgausime mūsų namus taikioje Ukrainoje“.
Alina siekė susitarti dėl gydymo užsienyje, galbūt JAV, kur specialistai turi daugiau patirties su tokiais sudėtingais poreikiais, kaip jos vyro.
Paklaustas, kas dabar yra sunkiausia, Andrijus nutyla. Jis sako, kad ne sužeidimai, o tai, kad jam nepavyko užbaigti to, ką pradėjo, ir laimėti karo.
Prie klinikos keletas to paties likimo sulaukę pacientų susirenka parūkyti ir dalijasi istorijomis apie tranšėjas. Visi jie yra netekę kojų. Vienas jų sako, kad vyriausybė menkina žmonių su amputuotomis galūnėmis skaičių.
„Jų yra bent tris kartus daugiau, nei sakoma, – tvirtina jis. – Jie nori mus paslėpti. Jie nenori, kad žmonės žinotų, kiek jų iš tikrųjų yra. Jie nerimauja, kad žmonės nenorės prisijungti ir kovoti“.
Jis vis dar gauna nedidelį atlyginimą iš kariuomenės. „Užtenka aštuoniems cigarečių pakeliams“, – sako jis.
„Mes, kaip šalis, tikrai nesame pasiruošę dideliam skaičiui neįgaliųjų gatvėse, – sako Olga Rudneva, reabilitacijos centro „Superhumans“ vykdomoji direktorė. – Žmonėms reikės išmokti bendrauti. Tai užtruks ne vienerius metus.“
Jos naujoje modernioje įstaigoje – santykinai saugioje Vakarų Ukrainoje – kariams ir civiliams nemokamai teikiami protezai. Olga nori, kad žmonės su amputuotomis galūnėmis būtų matomi, ir ji nori, kad Ukrainoje būtų sukurtas naujas grožio apibrėžimas.
„Tai mūsų nauja norma, – sako ji. – Jie neteko galūnių kovodami už Ukrainą ir mūsų laisvę.“
Parengta pagal BBC inf.
