Rusijos karinė mašina atsigavo, persigrupavo, daugmaž sutvarkė logistiką, prisitaikė prie mūšių sąlygų, kurias staiga pasiūlė Ukraina su naujomis atsigabentomis karinėmis technologijomis. Rusai pamažu įsitvirtino okupuotose teritorijose.
Surikiavus žiniasklaidoje mirgančias anglų kalba optimistines ir pesimistines apžvalgas dominuoja išvada, kad Ukrainos kontrpuolimas įstrigo. Vis dažniau užsimenama apie karinių veiksmų perkėlimą į kitus metus, pavasarį. O kas tada atsitiks? Modernūs Ukrainos teritoriją pasiekę kariniai lėktuvai privers priešą iškelti rankas? Žinoma, kad neprivers.
Karas susideda iš daug elementų ir jų dėlionė iš Rusijos pusės ne blogesnė nei Ukrainos. Pasirodo analitinių straipsnių apie net kelerius metus truksiantį karą. Pasigirsta priešo išsekinimo teorijų. Bet Rusija kol kas ekonomiškai negriuvo. Ir naujus ginklų tiekimo šaltinius rado. Be to, griaunantis karas vyksta ne Rusijos (išskyrus diversines atakas), o Ukrainos teritorijoje.
Fronto pakraščiuose jau rimtos humanitarinės problemos.
Netikiu, kad Vašingtone, Londone, Berlyne, Paryžiuje apie realią esamą situaciją negalvojama ir neprojektuojama, ką reikia daryti. Kaip ir visais kitais šiuolaikinės politikos atvejais, tikro požiūrio į aktualijas tenka ieškoti viešų kalbų potekstėse. Suinteresuoti asmenys tai girdi.
Mano klausa sugavo, kad ką tik pasibaigusioje JTO Generalinėje Asamblėjoje reikšmingų politikų kalbose buvo nemažai užuominų Ukrainai apie metą apsispręsti dėl derybų. Palyginti su praėjusiais metais, skyrėsi ir Ukrainos palaikymo atmosfera.
Tikrai nemanau, kad straipsnis „New York Times“ apie Ukrainos, o ne Rusijos raketą Konstantinovkos turguje buvo atsitiktinis sutapimas su V.Zelenskio atvykimu į forumą. Lenkijos prezidento A.Dudos sarkastiška kalba Ukrainos atžvilgiu irgi būtų sunkiai įsivaizduojama prieš metus.
Šiuo metu V.Zelenskiui pradėti derybas su Maskva esamos situacijos pagrindu būtų savižudybė. Kiltų elementarus klausimas – o kam tada reikėjo kariauti? Pagal Minsko susitarimus, būtų užtekę paskelbti Ukrainą federacija, ir viskas. Bet po klampaus rudens ir dar nežinia kokios žiemos derybinė situacija gali būti labiau priimtina.
Nauja žinia – Lenkija paskelbė nebeteiksianti ginklų Ukrainai.
Lietuvoje politologai suskubo vertinti pareiškimą kaip rinkiminės politinės kovos elementą. Galima ir taip paaiškinti siekiant suklususias ES visuomenes patikinti, kad karinis tranzitas per Lenkiją į Ukrainą, dėl ko, anot Lenkijos vadovų, ukrainiečiai sėkmingai priešinasi rusams, nenutrūks.
Tačiau bet kuri ES valstybė gali paklausti: o kodėl mes turėtume savo karinius išteklius perkelti į Ukrainą?
Prieš skelbdami sprendimą Lenkijos vadovai labai gerai žinojo pasakytų žodžių reikšmę. Nors ir neįmanoma pagrįsti, manau, kad tai yra signalas Ukrainai apie galimą „tranzito“ siaurėjimą ir ruošimąsi deryboms su Rusija.
Neseniai plačiai nuskambėjęs aukšto rango NATO klerko pasamprotavimas, kad Ukraina galėtų iškeisti okupuotas teritorijas į narystę Aljanse, taip pat nebuvo atsitiktinumas. Gali būti, kad Varšuvos pozicija pasikeis, bet signalas vis tiek jau pasiųstas.
Serija užuominų Ukrainai dėl derybų su Rusija reiškia, kad NATO valstybės gal ir tieks ginklus remiamai valstybei, bet savo kariuomenių į frontą nesiųs. Maskva tuo netiki ir slepia naujausios technologijos ginklus „dideliam karui“.
Pasauliniams įvykiams Rusija ruošiasi visu mastu, kiek tik gali aprėpti. Ir sausumoje, ir jūrose. Ir Kaukaze. Kariniai placdarmai Šiaurės Kaukaze, taip pat Abchazijoje, Pietų Osetijoje. Karinė bazė Armėnijoje.
Vos pajutęs Armėnijos premjero palinkimą į JAV, į Vakarus, V.Putinas bemat ėmėsi Kalnų Karabacho. Rezultatas akivaizdus – Jerevane būriuojasi tiek premjeru, tiek vyriausybe nepatenkinti gyventojai.
Armėnijos politologai prognozuoja, kad N.Pašinianas gali ir kristi. V.Putinas ruošiasi paties Sakartvelo saugumo tarnybų prognozuojamam „sujudimui“. Žinoma, ne derliaus šventei.
Prasidėjo karšti geopolitiniai mėnesiai. Kitais metais į plačius politinius laukus keliose valstybėse išriedės rinkimų kombainai. O Lenkijoje – jau po kelių savaičių.
Jei neprasidės rudeniniai lietūs, Lenkijos miestų gatvėse bus labai karšta.
Neaiški situacija ir ten, į kur nukreiptos beveik viso pasaulio akys. D.Trumpas giriasi galįs išspręsti konflikto Ukrainoje problemą per kelias paras.
Kaltinimų priešininkui J.Bidenui – visa jaučio oda. J.Bidenas aiškina, jog nusprendęs balotiruotis dar vienai kadencijai dėl to, kad D.Trumpas nori sunaikinti ne tik demokratus, bet ir demokratiją JAV. Laukia arši kova ir parama Ukrainai tikrai bus ne pirmoje vietoje.
Lietuvoje – treji rinkimai. Europos Parlamente nori tęsti „darbą“ didžioji dalis jau ten esančių ir kai kas iš buvusių. Visiškai partiniai, visuomenei neįdomūs rinkimai. O tuose rinkimuose, kur prie balsadėžių susirinks daugiau piliečių, TS-LKD reitingai ir toliau ritasi žemyn.
Prezidentinėse grumtynėse, tikėtina, bus septyni kandidatai. Kodėl? Todėl, kad septyni – magiškas skaičius. Nieko reikšmingesnio apie šiuos rinkimus neįmanoma ir pasakyti.
