Tai itin aiškiai patvirtino praėjusį šeštadienį Viduriniuose Rytuose prasidėjęs naujas Izraelio ir palestiniečių teroristų karo etapas. Tiksliau – to karo sprogimas, virtęs jo kulminacija.
„Hamas“ grupuotės, valdančios vadinamąjį Gazos Ruožą, teroristai staiga užpylė Izraelio teritoriją tūkstančiais raketų ir dronų, pralaužė Izraelio įtvirtinimus, užplūdo pietines gyvenvietes, išžudydami ir įkaitais paimdami šimtus civilių bei visiškai netikėtai užkluptų kariškių.
Neregėtai sukrėstai ir negalinčiai suprasti, kaip tai galėjo atsitikti, šaliai teks kuo greičiau susivienyti žengiant į naują, atkurtos valstybės istorijoje galbūt dar neregėtai žiaurų ir ilgą karą.
Visiškas „Hamas“ sunaikinimas, pirmiausia Gazos Ruože, taip pat visur, kur tik Izraelis gali pasiekti, – toks pagrindinis tikslas, kurį pasiekti prisiekė šalies vadovybė ir kurio, žinoma, reikalauja visuomenė.
Akivaizdu, kad tai pasiekti galima tiktai pilno masto sausumos puolimu, užimant visą Gazos teritoriją.
Tam ir rengiasi visos mobilizuojamos Izraelio pajėgos, karinei aviacijai ir artilerijai kiaurą parą šluojant nuo žemės paviršiaus taikinius šiame nuo išorinio pasaulio atjungtame ruože.
Jei už Vilnių pagal plotą mažesnėje ir daugiau kaip du milijonus gyventojų turinčioje teritorijoje padėtis jau dabar primena pragarą, galima tik įsivaizduoti, kas ten vyks, kai prasidės šturmas. Juolab kad galbūt net didesnis nei antžeminis miestas ten įrengtas po žeme, o jame dar ir laikomi per antpuolį pagrobti įkaitai.
Žinant, jog „Hamas“ visuomet dengėsi civiliais, nesunku pranašauti, kad bus itin daug jų žūčių. Todėl didės jau prasidėjęs tarptautinis spaudimas Izraeliui kuo greičiau sustoti.
Taigi Izraelio užduotis – pasiekti pagrindinį tikslą kuo greičiau, nes kuo ilgesnis bus šturmas, tuo labiau gali blogėti šalies tarptautinė padėtis.
Bet planai gali ir likti planais, nes kol kas daug didesnė tikimybė, kad karas gali ir užsitęsti, ir imti lietis per kraštus. Iš šiaurės jau dabar grasina kitas „Hamas“ gimdytojo bei rėmėjo Irano ginklas teroristinė grupuotė „Hezbollah“. Ginklais žvangina Irano remiamas Sirijos režimas.
Jei Tel Avivas, kaip prognozuojama, galutinai atsisakys derybų dėl nepriklausomos valstybės su Palestinos autonomija, o karas išsilies ir ten, tikėtina, kad gali imti byrėti Izraelio santykiai su visu arabų pasauliu.
Visi šie pavojai ir grėsmės – kaip tik tai, ko, akivaizdu, ir siekė „Hamas“, kuri aiškiai suvokė, kad greičiausiai atlieka savižudžio sprogdintojo vaidmenį.
Žvelgiant iš Lietuvos ir Vakarų perspektyvos ima kirbėti pagrįstas nerimas, kaip tai gali paveikti prieš Rusiją kovojančios Ukrainos pozicijas. Ar viena pagrindinių „Hamas“ ir Irano sąjungininkių Rusija tiesiogiai prisidėjo prie antpuolio prieš Izraelį? Ar ji galėjo ryžtis taip rizikuoti?
Būtent Rusijos ir Irano bei jo remiamų teroristų ryšys buvo bene pagrindinis Izraelio valdžios argumentas, kuriuo ji teisindavo savo itin atsargius santykius su Kremliumi.
Šiaip ar kitaip, prasidedantis naujas karas šiame regione Maskvai yra tik į naudą ir tuo ji atvirai džiaugiasi.
Tuo metu pagrindinių Vakarų šalių lyderiai prisiekinėja, kad jų dėmesys bei parama Ukrainai nė kiek nesumažės dėl karo Viduriniuose Rytuose.
Vis dėlto galima tuo abejoti, ypač matant, į kokį chaosą dar prieš naują karą nusirito JAV, pagrindinė valstybė Ukrainos sąjungininkų fronte.
Kita vertus, galima tikėtis, kad karas Viduriniuose Rytuose dar aiškiau apšviečia tą patį aljansą, kurį regime ir kare prieš Ukrainą, – Rusija, Iranas, „Hamas“ ir kiti teroristai, kitos autoritarinės valstybės ir diktatūros.
Taigi neatsitiktinai ir Izraelyje, ir Vakaruose, ir, be abejo, Ukrainoje vėl stiprėja raginimai pagaliau suvokti, kokio masto iššūkį patiriame, ir atitinkamai susitelkti prieš jį visuose frontuose.
Dar viena akivaizdi konflikto Viduriniuose Rytuose grėsmė – jis gali pažirti naujais globalaus terorizmo išpuoliais ir Vakaruose, o atakos bus nukreiptos ne tik prieš žydus, bet ir apskritai prieš visus civilius. Tai – ir paties „Hamas“ siekis.
Grupuotės vadeivos jau paragino šiomis dienomis savo rėmėjus ir šalininkus visame pasaulyje griebtis visų įmanomų išpuolių.
Šio pavojaus šešėlis užslinko ir ant Lietuvos. Daugelį šalies ugdymo įstaigų ir kitų institucijų užplūdo šimtai elektroninių laiškų su grasinimais, kad jos užminuotos. Vakar daugelis mokyklų buvo evakuojamos arba – kaip Š.Aleichemo gimnazija sostinėje – uždarytos.
Lietuvos pareigūnai ramino – greičiausiai tai tik kibernetinė ataka iš vieno centro kažkur Vakarų Europoje. Laiškuose vartojama rusų kalba ir reikalavimai neremti Ukrainos, anot pareigūnų, išduoda, kad taip įtempta padėtimi mėgina naudotis Rusija ar jos rėmėjai.
Tačiau dar rimčiau atrodo ir bendrą paveikslą papildo šią savaitę nuskambėjusi žinia, kad galėjo būti įvykdytas išpuolis Baltijos jūroje prieš dujotiekį, jungiantį Estiją ir Suomiją, taip pat kitą kritinę infrastruktūrą. Į tai reagavo net NATO, kurios nare neseniai tapo Suomija.
Seniai prognozuojama, kad vienas būdų, kuriais Rusija gali bandyti keršyti Ukrainą remiantiems Vakarams ir juos kartu šantažuoti, – teroro išpuoliai prieš kritinę infrastruktūrą.
Žodžiu, padėtis visame pasaulyje vis labiau kaista ir tampa vis pavojingesnė. Kas galėtų tai sustabdyti? Kol kas tokių ženklų dar nematyti.
