Jau vykstantys karai plečiasi, negana to, tenka su vis didesniu nerimu laukti, kur ir kada plykstelės nauji. Kur visa tai veda ir kuo visa tai baigsis? Ir kada?

Šie klausimai, pasaulyje vis dažniau skambėję metams ritantis pabaigos link, be abejo, bus pagrindiniai ir 2024-aisiais.

Svarbiausias Lietuvai – o ir visiems Vakarams, nors ne visi ten tai supranta – toliau liks karas Ukrainoje.

Kad Ukraina ir toliau atsilaiko ne tik fronte – strateginė jos pergalė. Kita vertus, po nesėkmingai pasibaigusio pernelyg daug ir garsiai žadėto ukrainiečių kontrpuolimo karas beveik galutinai perėjo į maksimalių apsukų sekinimo ir naikinimo susirėmimą su keleriopai ir visomis prasmėmis didesniu priešu.

[[ge:lrytas:lrytas:29777581]]

Be to, metų sandūroje Rusija beveik atgavo iniciatyvą kai kuriuose svarbiausiuose fronto ruožuose grasindama jį pralaužti.

Tad Ukrainos likimas toliau balansuoja ir kitąmet balansuos ant svarstyklių. Ar Ukraina išliks kaip suvereni valstybė, kokią ir kokio dydžio savo teritoriją ji kontroliuos?

Koks pačios Ukrainos ir ją remiančių Vakarų potencialas? Kiek Vakarai, pirmiausia pagrindinės valstybės, ne tik tęs šią paramą ginkluote ir pinigais, bet ir didins jos tempus ir apimtį?

Vakarai toliau žada Ukrainai visokeriopą paramą „tiek, kiek reikės“ ir ją iš tiesų teikia.

[[ge:lrytas:lrytas:29801382]][[ge:lrytas:lrytas:29784854]]

Toliašaudė moderniausia vakarietiška ginkluotė padeda Ukrainai pasiekti taikinius ne tik Kryme, bet ir visoje teritorijoje, kurią kontroliuoja Rusijos Juodosios jūros laivynas.

Metų pabaigoje ukrainiečiai sugebėjo sunaikinti net keletą Rusijos naikintuvų ir karinių jūrų laivų.

Žengtas ir svarbus simbolinis istorinis žingsnis – Ukraina pakviesta pradėti oficialias derybas dėl narystės Europos Sąjungoje.

Vis dėlto pagrindinėse Vakarų sostinėse, tarp jų ir Vašingtone, daugėja abejonių ir blaškymosi dėl paramos.

Priežastis – kitą rudenį vyksiantys JAV prezidento rinkimai, kurie kaitins ir siūbuos pagrindinę pasaulio demokratiją iš vidaus.

Dar svarbiau – Vakarai toliau neturi aiškios strateginės vizijos, kokios pergalės jie siekia ir kokia kaina ji turėtų būti pasiekta.

Vėl atgijo kalbos, kad Kijevui reikia derėtis su Maskva dėl „kompromiso“ – kitaip sakant, vėl raginama suteikti Rusijai tarpinę pergalę ir laiko pasirengti naujam antpuoliui.

Bet juk seniai akivaizdu, kad tikroji Ukrainos ir Vakarų pergalė, kuri iš tiesų sustabdytų karą, – Rusijos režimo žlugimas ar maksimalus jo nukraujavimas.

[[ge:lrytas:lrytas:29807478]]

Tačiau nepakankamai ryžtinga Vakarų sankcijų politika kol kas nesugeba pakirsti Rusijos ekonominių ir karinių pajėgumų, be to, jai paramą teikia Kinija ir Iranas.

Svarstyklėms krypstant į Rusijos pusę vėl kyla tas pats esminis klausimas Vakarams: tai koks jų planas?

Ypač jei frontas pradeda byrėti ne tik mūšio lauke ir nematyti karo pabaigos.

Juk Ukrainos potencialas – pirmiausia gyvosios jėgos – jau dabar ant kritinės ribos.

Aišku, nereikėtų pervertinti ir Kremliaus režimo bei viso globalaus pasaulio diktatūrų aljanso pajėgumų.

Ukraina jau parodė, kad didžiulė Rusijos karinė ir kitokia galia ar išskirtinis strateginis nuovokumas tėra mitas.

Tačiau tas režimas dabar galutinai perėjo ir į nuolatinio karo su visais Vakarais būklę – kol kas ne tik ir ne tiek atviros karinės konfrontacijos būdu, o labiau pagrįstą provokacijomis ir teroristiniais metodais.

Šiaip ar kitaip, atviras karinis Vakarų ir Rusijos susidūrimas – vis realesnė strateginė perspektyva.

Tai gali įvykti pačioje Ukrainoje, jei Vakarams teks ją gelbėti nuo galutinio žlugimo įsikišant tiesiogiai ir įvedant savo pajėgas.

Bet ir ilgalaikėje istorinėje perspektyvoje, Kremliaus režimui vis labiau ritantis į agresijos bedugnę, jo ir Vakarų karas gali būti neišvengiamas, ypač jei Rusijai pavyks nužudyti Ukrainą.

O dabar Maskvos naudai kalba ir tai, kad jos invazija į Ukrainą tarsi išleido į laisvę karo džiną ir atvėrė karų Pandoros skrynią.

Iki šiol nežinia, ar Rusija tiesiogiai padėjo organizuoti „Hamas“ teroristų antpuolį prieš Izraelį, tačiau šį rudenį Viduriniuose Rytuose sprogusiame kare – tos pačios skiriamosios fronto linijos kaip ir Ukrainoje.

Prieš Izraelį ir jį remiantį Vakarų pasaulį – Rusijos, Irano, Kinijos, Šiaurės Korėjos ašis. Irano ir kitų palestiniečių terorizmo rėmėjų pagrindinis tikslas – kad karas plėstųsi ir įtrauktų visą arabų pasaulį, taip pat jo rėmėjus Vakaruose ir tenykštes musulmonų bendruomenes.

Taigi kruvinas konfliktas Viduriniuose Rytuose reiškia ne tik Izraelio ir net JAV atviro karo su Iranu bei visais jo rėmėjais visame regione grėsmę, bet ir naują islamiškojo terorizmo ir radikalizmo Vakaruose pavojų.

O tai savo ruožtu stiprins vakarietiškojo politinio radikalizmo tendencijas.

Visa tai vėlgi į naudą Rusijai, kuri pati stengiasi visaip skatinti ne tik šias tendencijas, bet ir globalinę sumaištį apskritai.

Kremliaus interesas – kiekvienas naujas karas bet kur, ne tik Europoje.

Pastarojoje naujas galimas židinys – Balkanai. Maskvos remiama dabartinė Serbijos valdžia jau seniai žvangina ginklais prieš Kosovą, o dabar dar jai reikia dorotis su opozicijos protestais dėl esą suklastotų rinkimų.

Sumaišties kulminacija, žinoma, būtų Kinijos antpuolis prieš Taivaną.

Į konfliktą Rusija taip pat pasiryžusi įsitraukti kaip Kinijos užnugario rėmėja.

Savo vaidmeniui rengiasi ir Šiaurės Korėja, dabar kartu su Kinija remianti Rusiją kare prieš Ukrainą.

Taigi Vakarams pats metas suskubti rengtis naujai globalinės eskalacijos bangai, kuri truks tikrai ne vienus metus. Ir bus tuo pavojingesnė, kuo mes būsime mažiau pasirengę.

Vytautas Bruveris. Svarstyklėms krypstant į Rusijos pusę – atverta Pandoros skrynia ir esminis klausimas Vakarams