Gyventojų solidarumas su protestuojančiais ūkininkais pademonstravo, kad dabartinės koalicijos sudedamosios dalys po Seimo rinkimų rudenį valstybės valdyme dalyvaus kaip opozicija.

Dar neaišku, ar visos „dalys“ išvis pateks į Seimą. Kai kurie – nebent į ES rezoliucijų forumą, kuris vadinasi Europos Parlamentu. Ten turės išklausyti ne vienos ES valstybės žemdirbių, dabar apgulusių jau ir Paryžių, pasipiktinimą.

Kritikos dėl žemės ūkio (kol kas) politikos strėlės smigs EK sprendimams, netgi pačios ES institucijos darbui, funkcijoms, galioms ir paskirčiai. Manau, kad šie metai taps ES reformų metais. Seniai apie tai kalbama, diskutuojama, po pandeminės pertraukos tai vėl atsinaujina. Ir nepasibaigs EK vadovo paieškomis.

Beje, į Paryžių vykstančius protestuotojus agrarininkus pakelėje laimina kunigai. Tai naujas, iki šiol nebūtas dalykas. Kunigai neabejingi ir prezidento rinkimams Lietuvoje. Jokia paslaptis, dėl kokios priežasties. Dėl Šventosios Šeimos ne tik danguje, bet ir žemėje. Net Olandijoje pradeda būriuotis vaivorykštinės revoliucijos priešininkai.

Seime parlamentaras R.Lopata rengia diskusijas apie Europos Sąjungos ateitį, tačiau didesnio visuomenės dėmesio jos nesulaukia. Atrodo, kad protestai įpils alyvos į smilkstantį diskusijų laužą.

Viena ES problemų – jos narių veto teisė. Tai savita savarankiškumo vėliava. Žinoma, ja galima ir piktnaudžiauti. Bet bandymas panaikinti veto teisę sukels rimtas diskusijas. Bus valstybių, kurios kategoriškai nesutiks. Jau galima išgirsti ir apie kitus „exit“.

Rašydamas šias eilutes dar nežinau, koks bus galutinis ES sprendimas dėl paramos Ukrainai, tačiau visoje šioje istorijoje buksavimas dėl vienos valstybės, mano manymu, slepia ne vieną niuansą.

Nenustebčiau, jei vieną dieną kada nors paaiškėtų, kad pritariančių Vengrijai ES kontekste yra ir daugiau. Tik nenori aiškiai pasakyti.

Sako viena, o realiai mano kita.

Žvelgiant panoramiškai dvejų metų parama Ukrainai (karinė ir t.t.) Europos Sąjungoje visada svyravo tarp skambių propagandinių žodžių ir realių sprendimų.

Ispanijos žurnalistai pagavo savo valdžią dėl anonsuoto tankų siuntimo į Ukrainą. Paaiškėjo – juos dar reikia remontuoti. Vėliau sužinosime daugiau panašių atvejų ne tik Ispanijoje.

Gal klystu, bet man atrodo, kad Europoje nėra didelio entuziazmo matyti Ukrainą savo šeimoje.

Paryžių apgulusių agrarininkų nepasitenkinimas dėl teikiamų privilegijų Ukrainos produkcijai, Lenkijos ir Ukrainos vežėjų konfliktas – dar tik du epizodai, ateityje jų gali tik pagausėti.

Lietuvoje neseniai žinomi politikai perša konkrečią paramą Ukrainai – vadinamąjį Marshallo planą. O kas mokės? JAV, kur Teksaso teritorija didesnė už Ukrainą, o siena su Meksika – trys tūkstančiai kilometrų, tikrai to nedarys. Vokietija?

Ieškodama pigesnių dujų jos pramonė gravituoja į JAV. Prancūzija? Su valstiečių apsuptu Paryžiumi ir geltonosiomis liemenėmis...

Ukrainos kariuomenė šiuo metu neturi jokių galimybių pradėti vyti okupantą iš užimtų teritorijų. Faktiškai apie tai jau ir nebekalbama. Ukrainos pergalės įvairių komentatorių perkeliamos net į 2025 m.

Pirmadienį Ukrainos žiniasklaida išplatino informaciją, kad prezidentas V.Zelenskis atleidžia iš pareigų ginkluotojų pajėgų vyriausiąjį vadą V.Zalužną. Antradienį Ukrainoje ši informacija tarsi buvo paneigta, bet nėra dūmų be ugnies.

Konfliktas jau pusmetį aptarinėjamas visų pakraipų žiniasklaidoje, nors žinoma tik tiek, kad V.Zalužnas straipsnyje „The Economist“ kalbėjo apie įstrigusį karą.

Apie perspektyvą fronte ir ką reikia daryti, jokios papildomos informacijos nėra. Galima tiktai spėlioti, kad matydamas realią situaciją karo lauke V.Zalužnas siūlo derybas su Rusija. Tokia pozicija Kijeve tarp politikų irgi yra.

Net neabejoju, kad po kelių savaičių sužinosime kur kas daugiau. Kiek aš žinau, signalai V.Zelenskiui apie reikalą pradėti derybas su Rusija, jeigu nenori prarasti dar didesnės teritorijos, ateina iš įvairių neformalių ekspertinių organizacijų.

Nei Ukraina Rusijai, nei atvirkščiai viena kitai oficialiai karo nėra paskelbusios. Neaišku, kokio pobūdžio taikos sutartys galėtų būti. Tiesą sakant, ir dujos su nafta tebeteka iš Rusijos per Ukrainą įprastiniais, su korektyvomis, vamzdžiais.

Senoji Europa šiuo metu pradeda gyventi trimitų gaudesio apie artėjantį trečiąjį pasaulinį karą fone.

Vadinasi, pralaimėjimas Ukrainoje prieš Rusiją jau yra pripažįstamas kaip faktas ir prognozuojami tolesni agresyvios imperijos tikslai.

Laikas, kai tai gali atsitikti, įvairus – nuo trejų iki dvidešimties metų, bet svarbiausia – tam nedelsiant ruoštis, nes priešas ir agresyvus, ir stiprus.

Užsienio reikalų ministras G.Landsbergis, lankydamasis Ukrainoje ir komentuodamas mūšius fronte, taip pareiškė apie Rusiją: „Tai stiprus priešas.“

Dar JAV prezidento B.Obamos laikais iš Vašingtono girdėjome Rusijos palyginimą su benzino kolonėle. Esą tokia ir kariuomenė. Kaip ji per tokį trumpą laiką tapo šitokia galinga, kad pradės karą su NATO?

Rusija neigia kada nors pradėsianti konfliktą su didžiausiu kariniu aljansu pasaulyje. Tik nereikia mums meluoti, atsakoma Maskvai.

ES planuose – kuo greitesnis pramonės pervažiavimas ant karinių bėgių. Netgi moksleiviai modeliuoja dronus. Atėjus visuotiniam kariniam šaukimui žinos, kaip elgtis.

Palei sieną su Baltarusija ir Rusija nusities „Maginot“ ir „Surovikino“ linijos, pagaliau – „Baltijos siena“. Ir dar daug kas.

Tik Lietuvos partijos vis dar negali susitarti, kaip visa tai finansuosime.

Mečys Laurinkus. Europai pradedant gyventi trimitų dėl trečiojo pasaulinio karo fone – žvilgsnis į realybę dėl Ukrainos