Kai pasaulis šią savaitę minėjo Aušvico koncentracijos stovyklos 80-ąsias išvadavimo metines, Ivoras Perlas dar kartą prisiminė siaubą, kurį būdamas paauglys išgyveno nacių mirties fabrike.

Londone dabar gyvenantis 92-ejų I.Perlas gimė 1932 m. Vengrijos žydų ortodoksų šeimoje.

Vengrija buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, bet nors šalyje klestėjo antisemitizmas ir daugybė įstatymų ribojo žydų teises, iš pradžių dauguma jų jautėsi santykinai saugiai.

Tačiau 1944 m. kovą į Vengriją įsiveržė vokiečių kariuomenė ir įkūrė naują vyriausybę.

[[ge:lrytas:lrytas:36229835]]

Nuo gegužės 15 d. iki liepos 9 d. maždaug 430 tūkst. Vengrijos žydų buvo deportuoti, daugiausia į Aušvicą. Tuo metu I.Perlui buvo 12 metų.

„Kelionė buvo siaubinga. Man labai skaudėjo pilvą ir aš tiesiog gulėjau ant grindų, – sakė I.Perlas. – Bet vis tiek galvojau – juk buvau vaikas – ar tai nelinksma? Aš važiuoju traukiniu, ko anksčiau niekada nebuvo tekę daryti.“

Kiek truko kelionė – keturias ar penkias dienas – jis neprisimena. Per tą laiką nedavė jokio maisto.

[[ge:lrytas:lrytas:36278109]][[ge:lrytas:lrytas:36283984]][[ge:lrytas:lrytas:36284244]]

„Aš prisimenu, kaip dvi dienos prieš išvežimą sugrįžau namo iš mokyklos ir užuodžiau vištienos sriubos kvapą. Tuo metu maisto jau labai trūko. Paprašiau: „Mamyte, ar galiu truputį sriubos?“ O ji atsakė: „Ne, brangusis, negali. Nes mums pasakė, kad važiuosime traukiniu, – nežinau, kur ir kada, bet turime pasiimti maisto su savimi“, – kalbėjo I.Perlas.

Šeima jau gyveno gete ir neturėjo elektros. Kad prieš kelionę laikytų sriubą šalčiau, Ivoro mama ją padėjo į medžio pavėsį.

Netrukus Perlų šeimą išvežė iš namų ir įsodino į traukinį. Jam pajudėjus, po 10 minučių mama su siaubu suprato, kad vištienos sriubą pamiršo pasiimti.

Melavo esąs vyresnis

Kai traukinys pasiekė Aušvicą, Ivorui vis dar skaudėjo pilvą ir jis gulėjo susirietęs ant vagono grindų. Tada išgirdo, kaip kažkas pasakė jidiš kalba: jei klaus, kiek tau metų, sakyk, kad 16-a.

Visus keleivius paskirstė į dvi grupes: vyrus – į vieną, moteris ir vaikus – į kitą. I.Perlas kažkuriuo momentu pamatė vokietį baltomis pirštinėmis. Vėliau sužinojo, kad tai Josefas Mengele, atlikinėjęs siaubingus eksperimentus su kaliniais ir už tai pramintas Mirties angelu.

J.Mengele žmones nukreipdavo į dešinę arba į kairę. „Mes nežinojome, kodėl, – sakė I.Perlas. – Ir štai atėjo mano eilė. Iki šiol beveik kasdien matau jo veidą. Paklausė: „Wie alt bist du?“ (išvertus iš vokiečių k. – „Kiek tau metų?“) Atsakiau – šešiolika.“

[[ge:lrytas:lrytas:36288407]]

Tai reiškė, kad žmogus pakankamai suaugęs dirbti, o ne keliauti tiesiai į dujų kamerą.

Vokietis nukreipė Ivorą į dešinę, kur jau buvo jo vyresnysis brolis Alecas. Kai jiems liepė eiti toliau, berniukas nubėgo pas mamą, tačiau ji pasiuntė sūnų atgal pas brolį. Tai buvo paskutinis kartas, kai I.Perlas matė savo mamą. Ją kartu su dviem jaunesnėmis Ivoro seserimis ir broliu nukreipė į kairę pusę. Ten laukė dujų kameros.

Aušvico koncentracijos stovyklų kompleksas buvo įkurtas 1940 m. netoli Lenkijos miesto Osvencimo. Didžiausia buvo Aušvico-Birkenau stovykla: istorikų skaičiavimais, būtent čia mirė 90 procentų visų Aušvico aukų – apie milijoną žmonių, daugiausia žydų, taip pat lenkų, romų ir kitų tautybių kalinių.

Laukiant, kur bus nukreipti toliau, Ivoro brolis pamatė jųdviejų tėvą. Sūnums pavyko su juo trumpai pasikalbėti. Vieną rytą po patikrinimo rikiuotės stovykloje jų tėvas išėjo dirbti ir daugiau niekada negrįžo.

Vertė muštis su broliu

Visą tą laiką Ivoras nežinojo, kas iš tikrųjų vyko Aušvice. Sargybiniai sakė, kad dūmai rūksta iš kepyklos kaminų, ir berniukas tuo tikėjo.

„12-metis vaikas ten buvo kaip musė ant sienos. Į mane tiesiog nekreipė dėmesio“, – prisimena I.Perlas.

Vyresnysis brolis Alecas jaunėlį tris kartus išgelbėjo iš mirties nasrų. Vienąkart Ivoras susirgo šiltine ir atsidūrė ligoninės bloke. Brolis ištraukė jį iš ten – paprastai iš ligoninės kelias vedė tik į dujų kameras.

Kitą kartą brolis įkalbėjo Ivorą išeiti iš vaikų bloko, kai jame žmones uždarė dėl oro pavojaus. Tą pačią naktį visi ten buvę vaikai buvo suvaryti į dujų kameras.

[[ge:lrytas:lrytas:36287585]]

Broliai niekada apie tai nesikalbėjo – kaip dažnai nutinka broliams, neretai jie pykosi tarpusavyje.

Kartą jų ginčą pastebėjo vienas sargybinis. „Pasakė: „Norite kivirčytis? Aš parodysiu, kaip reikia tai daryti.“ Jis liepė man atsistoti priešais brolį ir nurodė: „Trenk jam.“ Mus vertė mušti vienam kitą, kol rankos visiškai apsipylė krauju“, – prisimena Ivoras.

I.Perlas paaiškino, kodėl retai kalba apie savo patirtį: „Viskas, kas ten vyko, buvo taip nežmoniška, kad jaučiuosi siaubingai pasakodamas apie tai.“

Nerimas dėl ateities

Daugelis likusių gyvų koncentracijos stovyklose turi tatuiruotes su savo kalinio numeriu, tačiau ne I.Perlas.

Pirmąkart, kai berniukui turėjo padaryti tatuiruotę, eilėje buvo tiek daug vengrų žydų, kad nacistams pritrūko rašalo. Kitą dieną po valandos laukimo ėmė gausti oro pavojaus signalas, ir visi kaliniai buvo grąžinti į savo blokus. Jiems buvo pasakyta, kad tatuiruotes padarys pervežę į kitą koncentracijos stovyklą – Dachau. Tačiau to taip ir neįvyko.

„Nežinau, ar jaučiu gėdą, – sako I.Perlas apie tai, jog neturi tatuiruotės. – Galvojau, kad nesumokėjau visos kainos. Aš vis dar prisimenu savo numerį – 112021. Jei paklausite, koks mano telefono numeris, – neturiu supratimo. Jei paklausite mano vaikų vardų, kartais aš net jų neprisiminsiu. Bet šitą numerį prisimenu.“

Kai sąjungininkai išlaisvino nacistines koncentracijos stovyklas, broliai Perlai iš pradžių galvojo pėsčiomis sugrįžti į Vengriją tikėdamiesi surasti gyvus likusius giminaičius. Tačiau broliams buvo patarta kreiptis į Raudonąjį Kryžių, kad sužinotų apie artimųjų likimą. Netrukus Raudonojo Kryžiaus darbuotojai pranešė, kad, turimais duomenimis, neišgyveno nei jų tėvai, nei septyni broliai ir seserys.

[[ge:lrytas:lrytas:36287640]]

Tada Perlai nutarė, jog grįžti į Vengriją nėra prasmės. Galiausiai Ivoras apsigyveno Anglijoje. Jis išliko artimas su broliu, kol šis mirė beveik prieš dešimtmetį.

I.Perlo vaikai apie holokaustą daugiau sužinojo iš knygų ir istorijos pamokų nei iš tėvo: „Nenorėjau skaudinti jų, o jie – manęs. Sūnus nuvyko į Aušvicą dalyvauti „Gyvųjų marše“ ir pasakė: „Žinai, tėti, tu niekada neverkei. Kodėl? Atsakiau: gal nelieju ašarų, bet mano širdis verkia nuolat.“

Skaičiuojama, kad visame pasaulyje likę apie 240 tūkst. žydų, išvengusių mirties per holokaustą. 96 proc. iš jų gimė po 1928 m. ir laikomi išgyvenusiais vaikais.

Per I.Perlo gyvenimą buvo tik keleri metai – tarp 1945-ųjų ir 1953-iųjų – kai jis nejautė antisemitizmo visuomenėje: „Dabar labiau nei bet kada nuolat galvoju: na, štai, vėl iš naujo. Tikiuosi, kad klystu. Bet yra posakis: jei nesimokai iš istorijos, esi pasmerktas ją vėl išgyventi.“

Parengta pagal BBC, „Sky News“ ir „Lietuvos ryto“ inf.

Prisiminė siaubą, patirtą nacių „mirties fabrike“: giltinės išvengė tris kartus