Mariupolis rusams yra strategiškai svarbus dėl to, kad yra netoli jūros ir svarbios infrastruktūros. Tai pagrindinis transporto mazgas, per kurį vyksta ginklų tiekimas į okupuotą Krymą ir į fronto liniją. Todėl, kitaip nei daugelis kitų okupuotų Donecko srities miestų, Mariupolis yra atkuriamas.
Sakyti, kad miestas tebėra tokios pat sugriautos būklės kaip ir prieš trejus metus, būtų netiesa. Visų pirma, pasak redaktorės, didžioji dalis sugriautų pastatų buvo nugriauti – apie 30 proc. daugiaaukščių pastatų buvo sulyginti su žeme, išvalytos teritorijos. Tai visiškai pakeitė miesto išvaizdą.
„Maždaug 30 proc. per kasinėjimus sugriautų aukštybinių pastatų jau nugriauta. Tai visiškai pakeitė miesto kraštovaizdį. Grįžę žmonės sako, kad Mariupolyje blogai orientuojasi. Jie tiesiog neatpažįsta gatvių, prospektų ir jiems morališkai labai sunku. Kita vertus, nebėra to akis badančio vaizdo bei griuvėsių. Jie tai pašalino iš centrinių prospektų“, – sakė A. Murlykina.
Tačiau paėjus keliasdešimt metrų toliau, jau matyti sugriauti namai, apšaudytos sienos – karo pėdsakai niekur nedingo.
Rusai kuria „sėkmingo atstatymo“ paveikslą: net ir tuose namuose, kurie nebuvo suremontuoti, jie dažo fasadus ir įstato langus, sudarydami klestėjimo efektą.
„Visa tai sudaro tokį gražų vaizdą rusų propagandai, kad viskas yra ura-ura, valio ir panašiai. Čia jie tai padarė“, – teigia A. Murlykina.
Pasak jos, didžiausia problema okupacinėms institucijoms yra privatusis sektorius. Prieš karą Mariupolyje buvo 2 500 daugiaaukščių pastatų ir 43 000 privačių namų. Beveik visi privatūs namai dėl Rusijos apšaudymo buvo sunaikinti, daugelis sektorių suskaldyti į gabalus. Tokie rajonai, kaip Primorsko, Čeremuškio ir istorinis centras, buvo sugriauti iki pamatų. Ypač nukentėjo senoji miesto dalis, kurioje gyveno graikai, kur buvo jų pirklių valdos ir istoriniai pastatai.
„Viso to jau nebėra. Istorinis paveldas – jie net negalvoja jo atkurti. O tai iš tikrųjų vertingiausia, kas buvo Mariupolyje, nes tai buvo autentiška. Rusai į tai neinvestuoja. Iš viso. Jie sako, kad tai privatūs namai, todėl tai jūsų asmeninis reikalas“, – pastebi redaktorė.
Kai kuriems žmonėms okupacinė valdžia siūlo piniginę pagalbą, o kai kurios savanorių brigados atstato jų namus. Tuo pat metu, pavyzdžiui, pernai žadėjo suremontuoti 100 privačių namų, bet apimtis nebuvo įvykdyta.
2025 m. plane numatyta atnaujinti šią programą, tačiau jos mastas yra menkas: jei per metus bus atstatoma po 100 namų, visiškai atkurti privatų sektorių prireiks pusės amžiaus.
„Kažkada su kolega skaičiavome, per kiek metų tai galima būtų įgyvendinti. Vien 50 metų prireiks Mariupolio privačiam sektoriui atkurti. O tai yra didelė miesto dalis“, – sakė A. Murlykina.
Pasak jos, darbas Mariupolyje yra blogas, t. y. jo galima rasti, bet dažniausiai tai yra fizinis darbas. Vyrai be problemų gali gauti darbą, jei neturi problemų su alkoholiu. Jie uždirba vidutiniškai 70–80 tūkst. rublių per mėnesį, o kai kurie uždirba iki 100 tūkst.
Tai leidžia gyventi nebadaujant, nors maisto produktų kainos yra didelės. Pagrindinės darbo sritys yra statybos, griuvėsių išvežimas ir darbas metalurgijos įmonėse. Ypač masinis metalo pjaustymas tęsiamas Iljičiaus gamykloje ir buvusios „Azovstal“ teritorijoje.
„Vyksta metalo laužo pjaustymo darbai ir Iljičiaus kombinate. O tai, kas liko iš „Azovstal“, dabar toliau pjaunama metalo laužui. Šį darbą kontroliuoja R. Kadyrovo čečėnai“, – sakė A. Murlykina.
Parengta pagal „Unian“ inf.