Donaldo Trumpo gerbėjai Lietuvoje mėgsta tokį argumentą – jis yra nenuspėjamas ir svarbu, ką daro, o ne ką šneka. Tačiau jau gana aišku, kad antra JAV prezidento kadencija yra gerokai labiau nuspėjama.

Jo administracija daro tą, ką ir žadėjo rinkimų kampanijos metu. Laikas nusiimti oranžinius akinius ir matyti realybę.

D. Trumpas buvo politinė ir tarptautinė mįslė 2016 metais. Dalis su juo sietų mūsų nuogąstavimų tada neišsipildė. Nors NATO partnerių pasitikėjimas vieni kitais sušlubavo, Aljansas nesugriuvo ir amerikiečių kariai liko Europoje. D. Trumpas rodė pagarbą Vladimirui Putinui ir neigė Kremliaus kišimąsi į JAV prezidento rinkimus, bet dar Baracko Obamos administracijos įvestos sankcijos Rusijai buvo tęsiamos ir netgi išplėstos.

Visgi pastarųjų dešimties dienų įvykių visuma – nuo mainų išlaisvintais kaliniais konteksto iki derybų dėl derybų Saudo Arabijoje be Europos ir D. Trumpo pareiškimų apie Volodymyrą Zelenskį – nepalieka dviprasmybių. JAV užsienio politika Rusijos atžvilgiu keičiasi esmingai. Santykiai yra perkraunami ir matome jų atšilimo pradžią.

[[ge:lrytas:lrytas:36559425]][[ge:lrytas:lrytas:36569819]][[ge:lrytas:lrytas:36569006]]

Galime nežinoti derybų detalių, tačiau ir kalbos, ir žinomi veiksmai rodo viena kryptimi. D. Trumpas su Rusija elgiasi kaip su potencialia – o gal jau reiktų sakyti, kad būsima – sąjungininke. Su Ukraina – lyg su paniekos verta kliūtimi. Su Europa – bent kol kas – kaip su konkurente arba, geriausiu atveju, įkyriai zyziančia muse.

Neatitikimą tarp šnekų ir darbų pirmoje kadencijoje nemaža dalimi galime paaiškinti tuometinės politinės aplinkos įtaka. Bet dabar nenuspėjamumą iš šio šaltinio galime dėti į stalčių ir užrakinti: išsilaisvinęs nuo patyrusių patarėjų ir senosios respublikonų gvardijos, D. Trumpas elgiasi pagal savo pažiūras. Ką matome dabar, galėjome lengvai išvesti iš jo rinkimų kampanijos. Ir netgi iš gerokai anksčiau.

D. Trumpas liko D. Trumpu.

Tik dabar jis gali žymiai daugiau. Pasitikėjimas savimi dar išaugo. Kongrese dauguma trapi, bet respublikonai yra daugmaž nuolankūs ir ten dominuoja ištikimi D. Trumpui. Prezidentas dabar žymiai geriau pažįsta Vašingtono subtilybes. Taip pat žino – ar, tiksliau, mano žinąs – tarptautinius vadovus ir kaip su jais gali elgtis.

Politikos tyrėja Elizabeth N. Saunders teigia, kad D. Trumpui būdingi trys giluminiai įsitikinimai nesikeičia nuo pirmos kadencijos – jas dar 2016 m. pradžioje apibūdino žurnalas „Politico“. Pastebėdamas, kad tai primena XIX a. užsienio politiką.

Pirma, D. Trumpas yra įsitikinęs, kad tarptautiniai aljansai JAV neapsimoka, o Vakarų šalys per juos amerikiečius kone apiplėšinėja. Jau pirmoje kadencijoje siekis įvesti kasos aparato sąlygas į NATO kolektyvinę gynybą – JAV gal ir gins, jeigu patys susimokėsite – skyrėsi nuo visų kitų pokario prezidentų.

Kalbos apie JAV pajėgų mažinimą Europoje nėra tik poza – jos labai suderinamos su ilgamete D. Trumpo panieka tarptautiniams įsipareigojimams. Atitinkamai tai, kad Vakarai yra sodinami prie vaikų stalo, kai JAV administracija inicijuoja derybas su Rusija, irgi nėra tik vienkartinis manevras. Tokia logika nuosekliai kyla iš D. Trumpo galvosenos, kurioje aljansai JAV nėra reikalingi, o Europos saugumas – pačios Europos reikalas.

Antra, D. Trumpas nemėgsta daugiašalės prekybos susitarimų ir globalios ekonomikos – vėlgi, jis galvoja, kad JAV nuo šios tvarkos kenčia. Prezidento kalbos apie tai, kad tarifas jam yra gražiausias žodis, virsta į darbus. Ir ne tik Kinijos atžvilgiu. Nuo kadencijos pradžios D. Trumpas skelbia vis naujus dvišalių muitų planus.

Net jeigu šie planai pirmiausia yra dvišalio spaudimo priemonė, toks elgesys vis tiek reiškia naują JAV ekonominės užsienio politikos kursą – o gal greičiau seną, grįžtanti į merkantilizmo principais pagrįstą XIX amžių. Ypač kai tas taikoma JAV draugiškoms valstybėms, tokioms kaip Kanada ar Europos Sąjungos šalys.

Trečia, D. Trumpas nuo seno simpatizuoja politikams, kuriuos jis laiko tvirtais ir stipriais – o tai persidengia su autoritarinių režimų lyderiais. Jo pagarba – o kartais kone atviros pagyros – Viktorui Orbanui ir Vladimirui Putinui buvo matomos ne viename prezidento pareiškime. Ir tai nėra tik oro virpinimas. Šios nuostatos daro įtaką ir jo vidaus politikos stiliui, balansuojančiam ties įstatymų riba, ir tarptautiniam elgesiui.

Pastebėkite, kiek kritikos iš naujos JAV administracijos sulaukė agresorius Putinas – lyginant su Vakarų valstybių ar Ukrainos lyderiais.

Tarptautiniuose santykiuose žodžiai – arba jų nebuvimas – yra veiksmai. Turime pakankamai žinių apie D. Trumpo vertybes, kad matytume nuoseklumą.

Atitinkamai nebėra jokių iliuzijų dėl JAV administracijos paramos Ukrainai. D. Trumpo komanda rinkimų kampanijos metu į tai žiūrėjo skeptiškai. Jo klausantys respublikonai blokavo papildomą paramos paketą Kongrese. D. Trumpas kalbėjo apie tai, kaip išrinktas greitai užbaigs karą. Viskas buvo pasakyta.

Užteko pridėti du prie dviejų. Jeigu netęsi paramos Ukrainai ir užbaigsi karą – reiškia, tai darysi suartėdamas su Rusija.

Pamoka mums visiems – geriau įsiklausyti į tai, ką šneka galingi politikai. Ypač tai, ką šneka daug metų. Jie taip ir darys.

Mažvydas Jastramskis. D. Trumpas daro, ką šneka