Tokia neįprasta situacija sukėlė nerimą daugeliui nacionalinio saugumo specialistų Vašingtone ir už jo ribų.
Daugumoje šiuolaikinių prezidentūrų Nacionalinio saugumo taryba (NSC), vadovaujama patarėjo nacionalinio saugumo klausimais, įgavo daugiau galios nei kitos institucijos, kad galėtų vadovauti sprendžiant svarbiausius užsienio politikos ir nacionalinio saugumo klausimus. Tačiau M. Waltzui sunkiai sekėsi gauti pritarimą net personalui, o kai kurie jo parinkti darbuotojai buvo atleisti po to, kai kraštutinių dešiniųjų įtakingas veikėjas pateikė skundų dėl lojalumo – tai stulbinantis silpnumo pavyzdys.
Nei Valstybės departamentui, nei Pentagonui nepavyko perimti šio vaidmens, net ir tada, kai NSC merdėjo. Tai stebina, turint omenyje, kad abu departamentai dažnai piktinosi pernelyg dideliu patarėjo nacionalinio saugumo klausimais vaidmeniu ankstesnėse administracijose.
Užsienio pareigūnai, nebūdami tikri, kas turi didžiausią įtaką D. Trumpui, griebėsi kalbėtis su kuo daugiau su prezidentu susijusių žmonių. Tikimasi, kad bent vienas iš tų kontaktų gali būti veiksmingas šnabždėtojas D. Trumpui į ausį visais klausimais – nuo derybų dėl Irano branduolinės programos iki tarifų.
Užsienio pareigūnai „Politico“ teigė, kad tai toli gražu nėra idealu.
„Padeda kalbėtis su visais, tačiau esi ant kintančios žemės, kol D. Trumpas ką nors nuspręs.. Net ir tada, kai jis ką nors nusprendžia, jis gali pakeisti savo nuomonę“, – „Politico“ teigė vienas Lotynų Amerikos diplomatas.
Valstybės sekretorius Marco Rubio turi galimybę tapti pagrindine užsienio politikos galia, nes D. Trumpas paprašė jo laikinai perimti ir M. Waltzo vaidmenį. Tačiau M. Rubio gali kilti sunkumų bandant susidoroti su abiem darbais ir kartu tarnauti nenuspėjamam prezidentui, kuris ne visada rodė jam pagarbą. Be to, jis vis dar susiduria su potencialiais varžovais.
Straipsnio autoriaus paprašyti JAV ir užsienio pareigūnai nurodyti įtakingiausią D. Trumpo patarėją užsienio politikos klausimais, dauguma paminėjo specialųjį pasiuntinį Steve'ą Witkoffą. Tai nekilnojamojo turto investuotojas ir ilgametis D. Trumpo draugas, kuris ėmėsi vadovauti tokiems svarbiems portfeliams kaip Rusijos ir Ukrainos karas, Izraelio ir „Hamas“ konfliktas ir derybos dėl Irano branduolinės programos.
Vis dėlto dabartiniai ir buvę pareigūnai nėra tikri, kiek galių turi S. Witkoffas ir kiek ilgai jis dirbs. S. Witkoffas jau sulaukė kritikos iš administracijos darbuotojų dėl to, kad jis atrodo pernelyg švelnus Rusijos atžvilgiu arba pernelyg norintis įtikti Iranui. Trečiadienį Vašingtono Artimųjų Rytų politikos instituto iškilmingame renginyje buvę JAV diplomatai, dirbę ir respublikonų, ir demokratų laikais, išreiškė susirūpinimą, kad S. Witkoffas neturi pakankamai darbuotojų, jam trūksta techninių žinių ir jis prisiėmė per daug svarbių užduočių.
Per šią vakarienę beveik nekalbėta apie M. Rubio.
Anksčiau leidinys yra rašęs, kad M.Rubio neturėtų ilgai išsilaikyti valstybės sekretoriaus poste, ir ta nuomonė vis dar vyrauja Vašingtone. Vis dėlto M. Rubio taip toli nuėjo, kad įtiktų D. Trumpui, atsisakydamas praeityje užimtų pozicijų, kartais labai griežtai, kad dabar jo beveik neįmanoma atpažinti. Galbūt jo noras paklusti D. Trumpo valiai, net siūlymas pasipriešinti teisėjui, paskatino D. Trumpą labiau juo pasikliauti, įskaitant ir tai, kad jis kol kas vadovauja NSC.
Kai kurie nacionalinio saugumo veteranai teigė, kad M. Rubio paskyrimas abiem pareigoms pabrėžia, kokios silpnos yra abi D. Trumpo pozicijos ir koks kiek mažai jis turi alternatyvų.
Kai kurie buvę pareigūnai „Politico“ pasakojo, kad tikroji nacionalinio saugumo galia, už kurios stovi D. Trumpas, yra Stephenas Milleris, D. Trumpo personalo vadovo pavaduotojas ir pagrindinis jo antiimigracinės politikos architektas.
Nebūtų netikėta, jei S. Milleris atliks didelį vaidmenį. Jis yra D. Trumpo šalininkas, kuris, kaip jau esu rašęs anksčiau, puikiai moka palenkti biurokratiją savo valiai. Jo balsas dabar jau pagarsėjusiame „Signal“ pokalbyje buvo lemiamas įtikinant kitus kabineto pareigūnus, kad D. Trumpas neprieštarauja hučių sukilėlių bombardavimo planams.
Vis dėlto S. Millerio manija – mažinti imigraciją. Jis nėra žinomas kaip rimtas ekspertas standartiniais užsienio reikalų klausimais. Daugelis jo propaguojamų imigracijos politikos krypčių tikriausiai kenkia prezidento užsienio politikos tikslams.
Tarptautinių reikalų specialistai, įskaitant daugelį tų, kurie dabar dirba Vašingtono analitiniuose centruose, vis labiau baiminasi dėl painios nacionalinio saugumo hierarchijos pavojaus.
NSC prižiūri sprendimų priėmimo etapų seriją, kuri apima įvairių agentūrų veiklos koordinavimą. Gerai vykdomas procesas reiškia, kad diplomatai ir generolai nėra nustebinami pranešimų, susijusių su jų darbu.
Tai reiškia, kad užsienio šalių vadovai aiškiai žino, kokios pozicijos JAV laikosi dėl urano sodrinimo Irane ar, tarkime, pasaulinių muitų tarifų.
„Esminė dabartinės Amerikos užsienio politikos problema yra ta, kad nėra mechanizmo ar institucinių galimybių ją vykdyti“, – sakė Adamas Erelis, buvęs JAV ambasadorius Bahreine valdant Džordžui V. Bushui ir Barackui Obamai. „Nėra jokio tarpžinybinio proceso, nėra jokios vadovaujančios struktūros, kuri veiktų bet kuriame iš užsienio politikos ministrų kabineto departamentų. Nėra pasitikėjimo darbuotojais“, – sakė jis.
Parengta pagal „Politico“ inf.