Pasak šaltinių, iki ketvirtadienio pietų P. Parolinas pirmavo, surinkęs 45–55 balsus. P. Parolinas buvo laikomas pagrindiniu kandidatu į popiežiaus sostą. Nuo 2013 m. jis buvo vadinamas „popiežiaus pavaduotoju“.
Tuo metu R. Prevostas turėjo nuo 34 iki 44 balsų. P. Parolinui nepavykus per pirmuosius tris balsavimo turus surinkti pakankamo balsų skaičiaus, jis pasitraukė iš rinkimų ir parėmė R. Prevostą.
Būtent šis paramos pareiškimas leido R. Prevostui surinkti reikiamą dviejų trečdalių balsų daugumą (89 balsus) ir jis buvo išrinktas naujuoju popiežiumi, rašo „Sky News“.
Pagalba atėjo iš JAV nuosaikių kardinolų, Pietų Amerikos kardinolų ir daugelio Europos kardinolų balsų.
Vidaus kova Azijoje tarp Luiso Tagle ir Pablo Virgilio Davido panaikino abiejų jų galimybes laimėti.
Tuo metu Afrika, kaip konservatyviausia bažnyčios dalis, neturėjo šansų konklavoje, grindžiamoje Pranciškaus palikimu.
Naujasis popiežius dabar ieškos savo naujojo valstybės sekretoriaus iš Vyskupų sinodo. Pagrindinis kandidatas yra Vyskupų sinodo sekretorius Luisas Marínas de San Martinas.
Primename, kad R. Prevostas tapo 267-uoju Katalikų bažnyčios pontifiku – popiežiumi Leonu XIV.
69-erių metų Čikagos kardinolas yra pirmas iš Jungtinių Valstijų kilęs popiežius Katalikų bažnyčios istorijoje.
R. Prevosto išrinkimas laikomas kardinolų, jį rinkusių slaptoje, apie parą trukusioje konklavoje, kompromiso ir vienybės ženklu.
Būdamas kilęs iš Amerikos, pasidavęs Lotynų Amerikos įtakai ir turėdamas vadovavimo bažnyčiai patirties, jis tapo kandidatu, dėl kurio pavyko susitarti visiems 133 konklavoje dalyvavusiems kardinolams, kuriems renkant velionio popiežiaus Pranciškaus įpėdinį teko įveikti savo kultūrinius ir dvasinius skirtumus.