Ekspertai mano, kad po to, kai paskutinis šalies kardinolas Keithas O'Brienas buvo priverstas atsistatydinti dėl kaltinimų seksualiniu nusižengimu, Škotija vis dar yra Vatikano „nuodėmių dėžėje“, rašo britų transliuotojas BBC.
2013 m. vasarį kardinolas K. O'Brienas ruošėsi dalyvauti senovinėje popiežiaus rinkimų tradicijoje – ir jo entuziazmas buvo visiems matomas.
Duodamas interviu „BBC Scotland News“ jis rodė tvarkingą rudą stačiakampį balsavimo popierių, kuris bus naudojamas slaptame balsavime.
Tačiau jis visiems laikams liks tuščias.
Kardinolas K. O'Brienas, kuris tuo metu buvo vyriausias Katalikų Bažnyčios dvasininkas Didžiojoje Britanijoje, turėjo susitikti su savo kolegomis ir nuspręsti, kas pakeis popiežių Benediktą XVI, tačiau taip ir neįsėdo į lėktuvą į Romą.
74 metų Sent Endriuso ir Edinburgo arkivyskupas atsistatydino likus kelioms dienoms iki konklavos, laikraščiui „The Observer“ pateikus įtarimus dėl nederamo elgesio su kunigais, prasidėjusio dar devintajame dešimtmetyje.
Skandalas sukėlė pasaulinės žiniasklaidos dėmesį ir sukrėtė Katalikų Bažnyčią tuo metu, kai visų akys turėjo būti nukreiptos į Romos Siksto koplyčią ir procesą, kurio metu galiausiai buvo išrinktas popiežius Pranciškus.
Tai buvo seisminis smūgis Škotijos padėčiai Katalikų Bažnyčioje po to, kai dešimtmečius ji neabejotinai buvo pranašesnė už kitus.
Kiek kardinolų turėjo Škotija?
Škotija turėjo tik keletą kardinolų. Daugiausia dėl to kalta reformacija, dėl kurios šimtmečius trukęs katalikybės praktikavimas buvo suvaržytas.
Net kai 1878 m. Škotijoje buvo oficialiai atkurta Katalikų Bažnyčia, praėjo beveik šimtmetis, kol vėl buvo paskirtas tokio aukšto rango kardinolas.
Tradicinė raudona kardinolo kepurė buvo įteikta Sent Endriuso ir Edinburgo arkivyskupui Gordonui Gray'ui. Jis dalyvavo dviejose konklavose – 1978 m. rugpjūtį ir spalį, kurių metu buvo išrinkti atitinkamai popiežiai Jonas Paulius I ir Jonas Paulius II.
Tačiau kardinolo G. Gray'aus karūnavimo momentas buvo 1982 m., kai Škotija pirmą kartą priėmė pareigas einantį popiežių.
Karštą vasaros dieną maždaug 300 tūkst. žmonių susirinko Glazgo Belahjustono parke į popiežiaus Jono Pauliaus II laikytas Mišias.
Kitas Škotijoje paskirtas kardinolas buvo Thomasas Winningas, kalnakasio sūnus iš Višo Šiaurės Lanarkšyre.
Dėl savo pasisakymų socialiniais klausimais, tarp kurių buvo ir konfliktas su ministru pirmininku Tony Blairu dėl abortų, jis gavo „kardinolo kontroversijos“ pravardę. 2001 m. jis mirė taip ir nedalyvavęs konklavoje.
Jį pakeitė K. O'Brienas, kuris iki 2003 m., kai popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė kardinolu, ėjo karjeros laiptais Bažnyčios hierarchijoje.
K. O'Brienas dalyvavo 2005 m. konklavoje, per kurią buvo išrinktas Benediktas XVI, o po penkerių metų pasveikino Vokietijoje gimusį pontifiką per Mišias po atviru dangumi, vėlgi Belahjustono parke Glazge.
Dvasininkas, gimęs Antrimo grafystėje, Šiaurės Airijoje, jau ėjo į pensiją, kai 2013 m. pradžioje kilo skandalas, turėjęs nutraukti jo karjerą.
Laikraštis „The Observer“ pirmasis pranešė apie keturis asmenis, kurie kaltino kardinolą K. O'Brieną nederamu seksualiniu elgesiu Sent Endriuso ir Edinburgo vyskupijoje.
Vėliau laikraštis „Herald“ iškėlė prielaidą, kad kardinolas naudojosi jaunų dvasininkų išpažintimis kaip seksualinio viliojimo priemone.
Kardinolas šiuos kaltinimus užginčijo, tačiau jo atsistatydinimo pareiškime buvo netiesiogiai užsiminta apie šiuos teiginius.
„Už bet kokį gėrį, kurį galėjau padaryti, dėkoju Dievui. Už visas nesėkmes atsiprašau visų, kuriuos įžeidžiau“, – sakė jis.
Nors Bažnyčia priėmė jo atsistatydinimą iš aukštų pareigų, ji leido jam pasilikti kardinolo vardą.
Išblėsus visuomenės dėmesiui, iš pradžių jis gyveno senelių namuose Rytų Lotijane. Vėliau persikėlė į šiaurės rytų Angliją, kur 2018 m. kovą, būdamas 80 metų, nukrito ir vėliau mirė.
Jo atminimo mišios vyko Niukasle, o palaikai buvo palaidoti kartu su tėvais Maunt Vernono kapinėse Edinburge.
Popiežiaus Pranciškaus biografiją parašęs Sent Endriuso universiteto religijos ir politikos profesorius Mario I Aguilaras sako, kad Škotijos kardinolo skandalas vis dar gajus.
„Škotija turi vieną peccadillo (nusidėjėlį), ir tai yra kardinolas K. O'Brienas“, – sakė jis.
„Kardinolas K. O'Brienas buvo vienintelis Bažnyčios istorijoje atleistas kardinolas, taigi turime dėmę ar kaip ten ją pavadinti. Romoje kilo skandalas, todėl jie svarstė, ką daryti su škotais. Buvo aišku, kad Vatikanui jau gana, todėl jie pasiuntė arkivyskupą L. Cushley įsikišti“, – pridūrė M. Aguilaras.
Leo Cushley buvo paskirtas Sent Endriuso ir Edinburgo arkivyskupu ir pažadėjo Škotijos katalikams „susitaikymo ir išgydymo“ laikotarpį.
Ar Škotijoje bus dar vienas kardinolas?
Dokumentinių filmų prodiuseris Stephenas McGinty, kardinolo Thomaso Winningo biografijos „Šis audringas kunigas“ autorius, sutinka, kad K. O'Brieno skandalas vis dar meta šešėlį.
„Žmonės pamiršta, kad tuo metu jis buvo aukščiausio rango Katalikų Bažnyčios veikėjas, įsivėlęs į tokį elgesį. Tai buvo pasaulinio masto skandalas. Škotija turi senas katalikybės tradicijas ir iki K. O'Brieno ji buvo vertinama gerai“, – BBC sakė jis.
S. McGinty sakė, kad Vatikanas aiškiai pasisakė dėl Škotijos kardinolo statuso.
„Kardinolui T. Winningui buvo pasakyta, kad Vatikano požiūris yra toks, jog Škotija yra atskira nuo Anglijos ir Velso, todėl ji visada turėtų gauti raudoną skrybėlę, rotaciniu būdu keičiantis tarp Glazgo ir Edinburgo, priklausomai nuo to, kas turi vyriausią figūrą.
Neabejoju, kad ateityje Škotija gaus raudoną kepuraitę, šiuo metu mes tiesiog esame nuodėmių dėžėje“, – aiškino S. McGinty.
Pirmą kartą istorijoje mažiau nei pusė kardinolų, kuriems buvo suteiktas balsas konklavoje, turinčioje nuspręsti, kas vadovaus 1,4 mlrd. pasaulio Romos katalikų, buvo europiečiai.
Tai atspindi faktą, kad Bažnyčios augimo sritys yra Afrikoje ir Azijoje.
Profesorius M. Aguilaras ne taip optimistiškai vertino ir galimybę artimiausiais metais sulaukti dar vieno Škotijos kardinolo.
„Neįsivaizduoju, kaip kas nors vėl įsileis Škotiją, kai yra kitų augančių vietų, pavyzdžiui, Afrikoje. Esame labai maža šalis, škotų yra penki milijonai, o katalikų – 1,4 milijardo – reikia būti realistais“, – svarstė jis.
Jei naujųjų kardinolų skyrimo prie kito popiežiaus atvejis yra žaidimas skaičiais, tai Škotijos atvejui nepadeda mažėjantis katalikų skaičius.
Paskutinis gyventojų surašymas pirmą kartą parodė, kad dauguma Škotijos gyventojų yra netikintys.
Šį pokytį lėmė smarkiai sumažėjęs Škotijos Bažnyčios arba Romos katalikų bažnyčios atstovų skaičius.
Per pastarąjį dešimtmetį Romos katalikų skaičius sumažėjo daugiau kaip 117 tūkst. ir dabar sudaro 13,3 proc. gyventojų.
Mišių lankomumas taip pat smarkiai sumažėjo. Kasmetiniame Škotijos katalikų žinyne rašoma, kad 1997 m. vidutiniškai per savaitę Mišiose dalyvavo 235 613 žmonių.
Iki 2023 m. šis skaičius sumažėjo iki 95 029 – tai dalis mažėjimo tendencijos, kurią, kaip manoma, paspartino COVID-19 pandemijos apribojimai.
Tais pačiais metais visoje Škotijoje per savaitę vidutiniškai būdavo tik 15 katalikiškų vestuvių.
Arkivyskupą L. Cushley, kuris 2013 m. rugsėjį tapo Sent Endriuso ir Edinburgo arkivyskupu, S. McGinty apibūdino kaip „saugią porą rankų“.
Didžiąją savo karjeros dalį praleidęs kaip Vatikano diplomatas, turbūt nenuostabu, kad 63 metų arkivyskupo kadencija buvo palyginti mažai pastebima ir nesukėlė jokių diskusijų. Tačiau jis nebuvo paskirtas kardinolu.
Arkivyskupas L. Cushley tikriausiai yra didžiausia Škotijos galimybė turėti balsavimo teisę būsimose konklavose, tačiau viskas priklausys nuo jo ryšių su būsimuoju popiežiumi ir nuo to, kiek laiko Vatikanas užmirš ir atleis K. O'Brieno skandalo „dėmę“.
Parengta pagal BBC inf.