Apie jos mirtį pranešė Margot Friedlaender fondas Berlyne, penktadienio vakarą pranešė Vokietijos naujienų agentūra dpa.
Išsamesnės informacijos apie tai, kada ir kur ji mirė, taip pat apie mirties priežastį, iš karto nebuvo pateikta. Fondas iš karto neatsakė į „The Associated Press“ prašymą pateikti komentarą.
Ji mirė per 80-ąsias nacistinės Vokietijos besąlygiškos kapituliacijos Antrajame pasauliniame kare metines.
Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusi Jungtinėse Valstijose, į Vokietijos sostinę M. Friedlaender grįžo gyventi perkopusi į gyvenimo pabaigą. Ji buvo pagerbta aukščiausiu Vokietijos apdovanojimu ir statula Berlyno rotušėje.
„Tai, ką aš darau, suteikia man jėgų ir tikriausiai taip pat energijos, nes aš kalbu už tuos, kurie nebegali kalbėti“, – sakė M. Friedlaender 2018 m. Berlyno žydų muziejuje vykusiame renginyje.
„Norėčiau pasakyti, kad kalbu ne tik už 6 mln. nužudytų žydų, bet ir už visus nužudytus žmones – nekaltus žmones“, – sakė ji.
Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris pareiškime pareiškė užuojautą, sakydamas, kad ji suteikė Vokietijai susitaikymą, nepaisant siaubų, kuriuos čia išgyveno savo gyvenime. F. Steinmeieris sakė, kad šalis negali būti pakankamai dėkinga už jos dovaną.
M. Friedlaender gimė 1921 m. lapkričio 5 d. kaip Margot Bendheim. Jos tėvas Arturas Bendheimas turėjo parduotuvę Berlyne. Jis kovojo už Vokietiją ir buvo apdovanotas Pirmojo pasaulinio karo metais.
M. Friedlaender prisiminė, kad, naciams atėjus į valdžią, jos tėvas iš pradžių pasakė, kad „jie neturi omenyje mūsų; mes esame vokiečiai“. Ji pridūrė, kad „mes to nepastebėjome, kol nebuvo per vėlu“.
1943 m. sausį, kai šeima jau planavo bėgti iš Berlyno, M. Friedlaender grįžo namo ir sužinojo, kad jos brolį Ralfą išsivežė gestapas. Kaimynė jai pasakė, kad motina nusprendė kreiptis į policiją ir „eiti su Ralfu, kad ir kur jis būtų“.
Kartu su rankine ji perdavė paskutinę motinos žinutę – „Stenkis kurti savo gyvenimą“, kuri vėliau tapo M. Friedlaender autobiografijos pavadinimu.
M. Friedlaender pasislėpė, nusiėmusi geltoną žvaigždę, kurią žydai privalėjo nešioti. Ji prisiminė, kad nusidažė plaukus raudonai, motyvuodama tuo, kad „žmonės galvoja, jog žydai neturi raudonų plaukų“.
Ji pasakojo, kad per kitus 15 mėnesių ją slėpti padėjo 16 žmonių.
Tai baigėsi 1944 m. balandį, kai ją, išėjusią iš bunkerio po oro antskrydžio, sustabdė policija, kad patikrintų jos tapatybę. Ji sakė, kad greitai nusprendė pasakyti tiesą ir prisipažinti esanti žydė.
„Bėgimas ir slapstymasis baigėsi“, – sakė ji. „Jaučiausi atskirta nuo savo tautos likimo. Kasdien jaučiausi kalta; jei būčiau ėjusi su mama ir broliu, būčiau bent žinojusi, kas jiems nutiko.“
M. Friedlaender 1944 m. birželį atvyko į perpildytą Terezino stovyklą. Vėliau ji prisiminė, kad 1945 m. pavasarį ji matė, kaip iš Aušvico, prieš išlaisvinant šią stovyklą, į ją buvo atvežami skeleto pavidalo kaliniai.
„Tą akimirką išgirdome apie mirties stovyklas, ir tą akimirką supratau, kad daugiau nematysiu savo mamos ir brolio“, – sakė ji. Abu jie žuvo Aušvico mirties stovykloje.
2010 m. ji vėl persikėlė į Vokietijos sostinę, kur papasakojo savo istoriją studentams ir, be kita ko, buvo apdovanota aukščiausiu šalies apdovanojimu – ordinu „Už nuopelnus“. 2018 m. jai suteiktas Berlyno garbės pilietės vardas.
Pažymėjusi, kad Holokaustą išgyvenusių žmonių liko nedaug, tais metais ji pasakė auditorijai: „Norėčiau, kad jūs būtumėte liudytojai, kuriais mes jau ilgai negalime būti“.
Parengta pagal „ABC News“ inf.