Kritikai, nepritariantys susitikimui Aliaskoje, remiasi 1938 m. Miuncheno derybomis, kuriose JK lyderis Neville’is Chamberlainas atidavė Sudetų kraštą A. Hitleriui – esą D. Trumpas dabar kartoja gėdingą precedentą. Tačiau toks palyginimas neišlaiko kritikos, mano daugkartinis šachmatų čempionas ir Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas.
„Aš niekada nesikratydavau paralelių tarp V. Putino ir A. Hitlerio, – „Die Welt“ nuomonės tekste rašo rusas. – Tokias analogijas reikia daryti atsargiai – aiškiai įvardijant, kas lyginama, suprantant skirtumus tarp anuometinės ir dabartinės geopolitinės situacijos.“
Pasak G. Kasparovo, A. Hitleris 1938 m. dar nebuvo tas pats, kurį dabar matome istorijos vadovėliuose. Jis buvo autoritaras savo šalyje, bet dar nebuvo atvirai sulaužęs tarptautinių normų.
Tuo tarpu V. Putinas jau peržengė visas raudonąsias linijas – savo karo politiką demonstravo ne tik Ukrainoje, bet ir Čečėnijoje, Sirijoje, Afrikoje, ir atvirai siekia atkurti Rusijos įtakos sferą.
„N. Chamberlainas galėjo būti kaltinamas, kad suteikė A. Hitleriui abejonės naudą – sprendimą, kurį galima vadinti bailiu, bet tuo metu jis atrodė racionalus. Jeigu D. Trumpas atiduotų Donbasą, tai būtų daug blogiau: šiandien niekas netiki, kad V. Putinas nusipelno tokio pasitikėjimo“, – savo mintis dėstė opozicionierius.
Tuo pat metu globalus jėgų balansas 1938-aisiais buvo visiškai kitoks, pažymi G. Kasparovas. Versalio sutartis buvo sukūrusi įtemptą pusiausvyrą, o Anglija nebuvo pasiruošusi karui – Vokietijos oro pajėgos buvo stipriausios Europoje, ir reali bei bauginanti buvo Londono bombardavimo grėsmė. Karas su Hitleriu būtų buvęs neprognozuojamas, o taika atrodė pasiekiama.
„Šiandien situacija priešinga: V. Putino kariuomenė, kurią prognozuota matyti Kyjive per kelias dienas, kovoja jau daugiau kaip trejus metus be esminių laimėjimų. Per milijoną Rusijos karių žuvo arba buvo sužeista, o jo režimas griebiasi teroro bombarduojant Ukrainos miestus. Rusija neturi resursų pulti NATO, tad nuolaidos V. Putinui negalima grįsti realia karine grėsme Europai“, – įsitikinęs G. Kasparovas.
Anot jo, Panašiai klaidingi ir palyginimai su 1945 m. Jaltos konferencija, kurią mini ištikimiausi D. Trumpo šalininkai. Tuomet Franklinas Rooseveltas ir Winstonas Churchillis faktiškai pripažino Stalino kontrolę Rytų Europoje, bet tai buvo jau įvykęs faktas – Raudonoji armija ten stovėjo su 11 milijonų karių, o SSRS Vakaruose buvo laikoma gerbiamu sąjungininku kovoje su naciais.
Tai buvo realybės pripažinimas, o ne nuolaidžiavimas, pabrėžė G. Kasparovas.
„Šiandienos nesėkmės matomos abiejose Atlanto pusėse. Jungtinėse Valstijose – tai atvira D. Trumpo korupcija, atsisakymas aiškiai pasmerkti V. Putiną ir nuolatinis jo reikalavimų tenkinimas. Europoje – politinė baimė veikti ryžtingai: kiekviena nauja, lėtai ir atsargiai įvedama sankcijų porcija tik drąsina V. Putiną, kuris mato, kad ES biurokratija nedrįsta jo sustabdyti.
Iš istorijos verta mokytis, bet tai turi būti daroma sąžiningai. Vadinamieji precedentai neturi tapti pasiteisinimais dabartinei bailiai politikai. Klausimas, kurį turėtume sau kelti, paprastas: kaip būsime prisimenami ateities istorijos knygose – kaip autoritarizmo grėsmės stebėtojai ar kaip laisvės ir demokratijos gynėjai?“, – savo tekstą užbaigia G. Kasparovas.