L. Kojala pastebėjo, kad A. Merkel savo pareiškime didelių klaidų neįžvelgė.
„Visa kaltė dėl agresijos, regis, tenka pokalbių su Kremliumi stokai. Ilgieji stalai Maskvoje, prie kurių sėdėjo E. Macronas ir kiti Europos lyderiai, desperatiškai bandydami įtikinti Kremlių nepulti, CŽV vadovo Burnso vizitai į Maskvą, nuolatiniai telefoniniai pokalbiai – lieka nuošalyje.
Kuriamas motyvas, kad po Minsko susitarimų – kurie, A. Merkel pripažįsta, visgi nebeveikė – buvo sukurtas stabilumas. Nors dar jos vadovavimo vyriausybei metu Rusija pradėjo telkti pajėgas aplink Ukrainą, o 2015–2021 m., tęsiant agresiją, žuvo keli tūkstančiai ukrainiečių“, – socialiniame tinkle „Facebook“ pažymėjo politologas.
GSSC direktorius teigė, kad Minsko susitarimai, kurie iš tikrųjų buvo sudaryti Ukrainai itin sunkiomis sąlygomis, padėjo Kyjivui laimėti šiek tiek laiko.
„Vis dėlto bandymas įtikinti, kad šį procesą buvo galima tiesiog tęsti, neįtikina. A. Merkel siekis ES lygiu rasti naują santykių su Rusija formą 2021 m. buvo daromas išvien su Prancūzija. Tuo metu Lenkija ir Baltijos šalys nerimavo, nes veiksmai buvo daromi „virš mūsų galvų“.
Puikiai prisimenu susitikimą su Prancūzijos prezidento atstovu Rusijai Vimontu, kuris išreiškė lūkestį susikalbėti su (Rusijos vadovu Vladimiru – red. past.) Putinu – nors netiesiogiai pripažino, kad tokios pastangos neturėtų būti daromos apeinant šalis, kurioms tai turės tiesioginę įtaką. Iniciatyva žlugo ne dėl ES vidinių prieštarų, o todėl, kad kitoje pusėje noro tartis nebuvo.
Jau prasidėjus didelio masto invazijai E. Macronas pripažino, jog vertėjo į regiono valstybes įsiklausyti labiau“, – rašė politologas.
L. Kojala išskyrė, kad didžiausia interviu problema – refleksijos, kur baigiasi dialogo su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu ribos.
„Ir kokios kitos priežastys – pavyzdžiui, Kremliaus atvirai deklaruojamas siekis sunaikinti Ukrainą – sąlygojo įvykių eigą. Savirefleksija yra sveikintinas bruožas, tačiau siaura analizė nenupiešia aiškaus paveikslo ir nesukuria terpės rimtoms pamokoms“, – apibendrino jis.
Apkaltino Baltijos šalis ir Lenkiją
A. Merkel pirmadienį apkaltino Lenkiją ir Baltijos valstybes dėl diplomatinių santykių tarp Rusijos ir ES nutraukimo, kuris, jos teigimu, vos po kelių mėnesių lėmė invaziją.
Jos pasakojime apie istoriją Lenkijos atsisakymas paremti Minsko susitarimus – du svarbius tarptautinius susitarimus tarp Rusijos ir ES – paskatino V. Putiną 2022 m. įsiveržti į Ukrainą.
A. Merkel teigė, kad pirmasis Minsko susitarimas „atnešė ramybę“ 2015–2021 m. ir suteikė Ukrainai, kurią Rusija nugalėjo 2015 m. vasaros puolime, laiko „sutelkti jėgas“ ir „tapti kitokia šalimi“.
Kitą mėnesį buvo pasirašytas antrasis Minsko susitarimas, kuris taip pat nesustabdė tolesnių kovų. Nuo 2015 iki 2021 m. Rusijos pajėgos, nepaisydamos ugnies nutraukimo susitarimo, nužudė arba sužeidė daugiau nei 5 000 Ukrainos karių.
Tačiau A. Merkel sakė, kad tik 2021 m. ji „pajuto, kad V. Putinas nebežiūri į Minsko susitarimą rimtai“.
„Todėl norėjau naujo formato, kuriuo Europos Sąjunga galėtų tiesiogiai kalbėtis su V. Putinu. Kai kurie žmonės tam nepritarė. Tai buvo visų pirma Baltijos valstybės, bet ir Lenkija buvo prieš“, – kalbėjo ji. Ji pridūrė, kad šios keturios šalys „bijojo“, jog „neturėsime bendros politikos Rusijos atžvilgiu“.
„Bet kokiu atveju tai nepasiteisino. Tada aš palikau savo pareigas, ir tada prasidėjo V. Putino agresija“, – pridūrė A. Merkel.