„Tai tikrai nėra neįmanoma, nes Ukraina jau yra besiintegruojanti į vieningą Europos Sąjungos rinką“, – „Žinių radijo“ laidoje „Gyvenu Europoje“ sakė Geopolitikos ir saugumo studijų centro direktorius Linas Kojala.
Politologo teigimu, Ukrainos ryšys su ES ekonomine erdve nėra naujas ir prasidėjo gerokai anksčiau nei plataus masto Rusijos invazija.
„Ukraina dar 2014 metais, tai yra prieš daugiau negu dešimtmetį, pasirašė asociacijos susitarimą, kuris turi laisvosios prekybos dėmenį. Daugiau negu pusė Ukrainos prekybos apimčių 2024 metais eksporto prasme keliavo būtent į Europos Sąjungą. Tai reiškia, kad Ukraina jau daugiau nei dešimtmetį gyvendina įvairius reikalavimus, kurie keliami valstybėms, turinčioms asociacijos susitarimus“, – teigė L. Kojala.
Pasak politologo, būtent dėl šios priežasties kalbėjimas apie Ukrainos įsiliejimą į bendrąją rinką 2027 metais nėra vien politinis gestas.
„Pilna narystė vieningoje rinkoje tokiu atveju nepradedama nuo nulio – ji yra gerokai pažengusi. Ukraina jau yra nemaža dalimi įkėlusi koją į ES ekonominę erdvę“, – sakė politologas.
Vis dėlto, L. Kojala pabrėžė, kad pats laipsniškos integracijos modelis Ukrainoje kelia ir rimtų nuogąstavimų.
„Ukrainiečiai nenorėtų būti viena koja Europos Sąjungoje, o kita – kažkur už jos ribų. Yra baimė, kad jeigu bus laipsniniai etapai, Ukraina gali užstrigti viename iš jų ir taip niekada netapti pilnaverte ES nare, o likti antrarūšiu partneriu su labai specifiniu statusu“, – teigė jis.
Politologo teigimu, būtent dėl šios priežasties Ukrainai svarbu, kad bendrosios rinkos etapas būtų aiškiai susietas su tolesniu tikslu – pilnateise naryste.
„Ukrainos tikslas yra labai aiškus – tapti ES nare, pilnaverte nare su visomis iš to išplaukiančiomis teisėmis ir pareigomis. Tai nėra lengvas kelias, nes jis susijęs su reformomis, bet lygiai taip pat tai yra ir Europos Sąjungos interesas“, – sakė L. Kojala.
Pasak politologo, ES viduje šis procesas išlieka itin sudėtingas dėl sprendimų priėmimo mechanizmo, kuriame kiekviena valstybė narė turi veto teisę.
„Šiandien Vengrija sako visiškai ne visiems įmanomiems žingsniams, susijusiems su Ukrainos narystės procesu. Yra daugiau nei trisdešimt derybinių skyrių, o iš esmės – daugiau nei šimtas etapų, kuriuose viena ar kita valstybė gali pasinaudoti veto teise. Viktoras Orbanas labai aiškiai signalizuoja, kad sieks tai daryti“, – sakė politologas.
Anot jo, Vengrijos vidaus politiniai procesai ateityje gali tapti svarbiu veiksniu.
„Vengrija yra politiniame rinkimų cikle, Viktoro Orbano pozicijos yra susvyravusios. Jeigu Orbano era pasibaigtų, Ukrainos atžvilgiu pozicija galėtų būti koreguojama. Nors sunku įsivaizduoti, kad Vengrija taptų Ukrainos narystės entuziaste, bet bent jau neliktų tokio esminio kliuvinio“, – teigė L. Kojala.
Kalbėdamas apie ekonominius aspektus, politologas atkreipė dėmesį, kad Ukrainos narystė ES neišvengiamai pareikalautų pokyčių ir pačios Bendrijos viduje.
„Du trečdaliai ES biudžeto yra skiriami sanglaudai ir žemės ūkiui. Jeigu Ukraina stotų į ES dabartinėmis taisyklėmis, ji pretenduotų į labai didelę šio biudžeto dalį, nes tai yra valstybė su gerokai žemesniu ekonominio išsivystymo lygiu ir itin stipriu žemės ūkio sektoriumi“, – sakė jis.
Todėl, pasak L. Kojalos, kalbant apie Ukrainos narystę negalima apsiriboti vien jos reformomis.
„Norint, kad Ukraina taptų ES nare, reformas turės įgyvendinti ne tik Ukraina, bet ir pati Europos Sąjunga turės permąstyti savo veikimo principus ir modelį“, – pabrėžė politologas.
Apibendrindamas jis pažymėjo, kad po plataus masto Rusijos invazijos ES požiūris į Ukrainą iš esmės pasikeitė.
„Prieš karą buvo manoma, kad asociacijos susitarimas yra galutinis rezultatas. Dabar didžiosios valstybės supranta, kad be Ukrainos Europos Sąjunga būtų silpnesnė, o nesugebėjimas integruoti valstybės, kuri yra kertinė Europos saugumui, būtų geostrateginis pralaimėjimas“, – sakė L. Kojala.