Pasak M. Kolesnikovos, svarbiausia reikia suprasti, ko A. Lukašenka nenori. „Jis nenori būti Rusijos dalimi, kitaip seniai ja būtų tapęs“, – pabrėžė ji.
Ji priminė, kad Baltarusija ekonomiškai labai priklausoma nuo Rusijos, bet A. Lukašenka vis tiek mėgina laviruoti. M. Kolesnikovos žodžiais, „apsikabins su Donaldu Trumpu, o paskui parduos traktorius Rusijai“.
Jos manymu, tai yra taško, nuo kurio gali atsispirti tiek JAV, tiek ES derybos. Europos interesas taip pat yra tas, kad Baltarusija netaptų Rusijos dalimi.
Tokiose interesų sankirtose, anot M. Kolesnikovos, atsiranda progos diplomatiniams manevrams. Ji mano, kad būtent čia gali gimti ir naujos iniciatyvos, ir santykių perstatymai.
Dialogas
M. Kolesnikava pabrėžė, kad kalbėdama apie „normalumą“ turi omenyje ne grįžimą į 2019 m., o kelią į normalią valstybę. Jai svarbu, kad būtų aišku: kalba eina apie judėjimą į ateitį, o ne bandymą atkurti ankstesnę būseną.
Pasak jos, normali Baltarusija yra ta, kuri visiems baltarusiams yra svarbi ir siektina. „Ar tai įmanoma su A. Lukašenka ar be jo, niekas šiandien tiksliai nežino“, – pripažino M. Kolesnikava.
Tačiau ji įsitikinusi, kad be politinių kalinių paleidimo, represijų nutraukimo ir tarptautinės izoliacijos mažinimo jokios „kelio į normalumą“ vizijos nėra.
„Be šių žingsnių apskritai neįmanoma nieko įsivaizduoti“, – akcentavo ji.
Ji pripažino, kad už dialogo idėją sulaukia daug kritikos, tačiau išlaiko vieną principą. „Žmogaus gyvybė yra neįkainojama, nieko nėra brangiau“, – suformulavo M. Kolesnikava.
„Aš dėkosiu kad ir velniui, jei žmonės išeis į laisvę. Už kiekvieną paleistą žmogų dėkosiu jam ar bet kam kitam“, – pabrėžė ji, aiškindama, kad geriausiai žino, kaip sunku dabar kalėjimuose.
Karas ir atsakomybė
Kalbėdama apie dialogo ribas, M. Kolesnikava pripažino, kad būtina suprasti, „kur yra A. Lukašenkos riba, nuo kurios jis sustos ir nustos sodinti žmones“.
Tam, anot jos, vis tiek teks išgirsti paties A. Lukašenkos atsakymus, net jei jie būtų melagingi. „Tegul meluoja, bet bent jau žinosime, kuria kryptimi gali vykti dialogas“, – aiškino M. Kolesnikava.
Ji priminė, kiek daug režimui reiškė simbolinis pripažinimas iš Vakarų. M. Kolesnikava pasakojo, kad valstybinė televizija be perstojo rodydavo, kaip A. Lukašenka didžiuojasi D. Trumpui dovanotomis sąsagomis ir tuo, kad Donaldas Trumpas laiške pasirašė kaip artimam draugui – „Donald“.
„Mes negalime iki galo suvokti, bet gal jam tas pripažinimas svarbesnis už daug ką kita“, – svarstė M. Kolesnikava. Jos manymu, būtent tokias jautrias vietas būtina suprasti, jei norima ką nors išsiderėti.
Paklausta, ar A. Lukašenka yra diktatorius, M. Kolesnikava atsakė vienu žodžiu – taip. O į klausimą, ar jis karo nusikaltėlis, ji paaiškino galinti kalbėti tik kaip žmogus, o ne teisininkė.
„A. Lukašenka leido Rusijos kariuomenei įsiveržti iš Baltarusijos teritorijos. Aš to pateisinti negaliu“, – pabrėžė M. Kolesnikava. Jos teigimu, jis pastatė pavojun visus baltarusius.
Ji priminė, kad Baltarusijos teritorijoje atsirado branduolinių ginklų, kurių anksčiau nebuvo. „Mes visi esame pavojuje“, – įvardijo M. Kolesnikava ir pridūrė, kad bet kuris žmogus turi atsakyti už savo veiksmus.
Ji įsitikinusi, kad A. Lukašenka atsako ir už 2020 m. represijas, ir už karo padarinius. Būtent dėl šių sprendimų Baltarusijai taikomos sankcijos ir iškilusi grėsmė suverenitetui.
Kalbėjo ir apie V. Putiną
Kalbėdama apie Vladimiro Putino vaidmenį, M. Kolesnikava atsisakė „apsimesti, kad čia dar yra klausimų“. Ji priminė, kad būtent V. Putinas pradėjo karą, bombardavo Kyjivą ir žudo žmones „absoliučiai ciniškai“.
Diskusijoje nuskambėjo ir klausimas dėl Krymo. „Krymas vienareikšmiškai yra Ukrainos ir taškas“, – po kelių perklausimų patvirtino M. Kolesnikava, pridūrusi, kad šį atsakymą pati sau suformulavo dar 2014 m.
M. Kolesnikava pripažino, kad 2020 m. protestų dalyviai ir emigracijoje atsidūrę baltarusiai šiandien dažnai jaučiasi pikti ir perdegę. Pasak jos, tai suprantama, nes žmonės neatgavo to, ko siekė, patyrė smurtą, o emigranto gyvenimas yra labai sunkus.
Ji prisiminė, kaip pati atvyko į Vokietiją dar 2007 m., kai taip pat galiojo sankcijos ir buvo sudėtinga gauti vizą ar stipendiją. Pirmuosius mėnesius ji dirbo kepyklėlėje ir tai, jos manymu, tapo svarbia mokykla suprasti, „kiek kainuoja kelias į svajonę“.
Kalbėdama apie komandą, M. Kolesnikava pabrėžė, kad ją su Viktaru Babaryka, Ivanu Kravcovu ir Antonu Rodnenkovu iki šiol sieja bendras tikslas. Ji teigė, kad jie ir toliau palaiko ryšį, turi bendrų idėjų ir projektų.
Paklausta, kokios Baltarusijos ši komanda siekia, M. Kolesnikava įvardijo „laisvą, demokratinę, atvirą, šiuolaikinę, technologiškai pažangią šalį“. Jos vizijoje tai turi būti europinių vertybių valstybė, kurioje žmogus yra svarbiausia vertybė.
„Žmogus svarbesnis už valdžią, svarbesnis už valstybę“, – pabrėžė M. Kolesnikava. Ji priminė, kad iki 2020 m. Baltarusija atrodė atviresnė – buvo IT sektoriaus bumas, pigesnės Šengeno vizos, atviros sienos.
Lyderystė
Paklausta, koks šiandien yra svarbiausias baltarusių reikalavimas A. Lukašenkai, M. Kolesnikava atsakė paprastai. „Paleisti žmones ir sustabdyti represijas“, – suformulavo ji.
Kol žmonės bijo dėl savo gyvybės ir galvoja tik apie tai, kaip išmaitinti šeimą, sunku prašyti iš jų politinės kovos. M. Kolesnikava palygino tai su kalėjimu, kur valdžia žmones sąmoningai supriešina, kad būtų lengviau valdyti.
Ji prisiminė, kad 2020 m. lyderystė jai „užgriuvo ant galvos“, kai protestų banga iškėlė ją į pirmą planą. Tačiau lemiamu savo sprendimu laiko ne tai, o rugsėjo 7 d. pasirinkimą nepalikti šalies ir pasilikti kartu su baltarusiais.
„Tai, kad nenorėjau išvažiuoti, man svarbiau už tai, kaip mane kas įvardija – politikė ar aktyvistė“, – teigė M. Kolesnikava. Ji pabrėžė, kad jai svarbiausia išlikti savimi, o ne etikete.
Kalbėdama apie A. Lukašenką, M. Kolesnikava patikino nejaučianti jam nei neapykantos, nei pykčio.
„Jei tu nekenti, tave jau nugalėjo“, – suformulavo ji.
Ji perspėjo, kad veiksmai iš neapykantos pozicijos yra iš anksto pralaimėta strategija. Pasak M. Kolesnikovos, būtent režimo atstovai nekenčia baltarusių ir norėtų, kad opozicija apskritai neegzistuotų, todėl demokratinės jėgos turi išlikti kitokios.
M. Kolesnikava pripažino, kad Baltarusija vis labiau panašėja į „išdegintą žemę“. Tačiau ji ragina žiūrėti į jaunąją kartą ir daryti viską, kad ji galėtų mokytis Europoje, o ne Rusijoje, ir turėtų alternatyvą propagandai.
Anot jos, būtina galvoti ne tik apie režimo pabaigą, bet ir apie tai, kas po jo atstatys šalį.
Žurnalistams priminimus, kad 2020 m. pati M. Kolesnikava kreipėsi į baltarusių tautą žodžiais „daužykite, daužykite, daužykite šią vyriausybę“, dabar M. Kalesnikava pasiūlė kitokius veiksmažodžius.
„2026 m. Marija Kolesnikava mano, kad turime išgelbėti baltarusius ir Baltarusiją. Aš dar nesugalvojau veiksmažodžio, bet gelbėkime, gelbėkime, gelbėkime, mylėkime, mylėkime, mylėkime“, – apibendrino baltarusė.