„Būtų gerai, jei galėtume ją atsargiai nuimti ir uždėti ant pastato, kuris čia bus pastatytas“, – sakė viename namo bute gyvenantis Rachmonas Satijevas.
Jo noras neišsipildys. Namas netrukus bus nugriautas, kad atsirastų vietos naujam spindinčiam gyvenamajam kompleksui, mozaika bus nuplėšta.
Pastaruoju dešimtmečiu Vidurinė Azija nerodė didelio noro išsaugoti sovietinį paveldą. Architektūros ir meno paminklai, įskaitant mozaikas, freskas ir skulptūras, sparčiai griaunami.
G. Nausėda pasisakė, ką galvoja apie siūlymą grįžti prie Rusijos išteklių: tai – kelias į niekur
„Jei pastatas senas ir nedera naujame miesto plane, jis nugriaunamas. Miestas atstatomas ir renovuojamas, o praeitis nyksta“, – sakė Tadžikistano mozaikų menininkas Džamšedas Džurajevas.
Jo dirbtuvės kieme atokiau nuo akių paslėptas paminklas SSRS įkūrėjui Vladimirui Leninui – nepatogus priminimas apie epochą, nebeatitinkančią šių laikų.
Nebereikalinga architektūra
Penkios buvusios sovietinės Vidurinės Azijos respublikos – Kazachstanas, Kirgizija, Uzbekistanas, Tadžikistanas ir Turkmėnistanas – tapo nepriklausomos, kai prieš 35 metus subyrėjo Sovietų Sąjunga. Nuo to laiko jų urbanistiniai peizažai virto chaotišku naujų dangoraižių, Stalino laikų neoklasicizmo, apgriuvusių lūšnų ir sustojusių statybviečių kratiniu.
Susiję straipsniai
Pasak Altynai Kudaibergenovos, vienos iš retų Kirgizijos architektūros paveldo išsaugojimo iniciatyvinės grupės „Artkana“ įkūrėjos, prarastų paminklų skaičius stulbinamas. Ji baiminasi dėl sostinės Biškeko, kuriame vis dar gausu „puikių socialistinės modernistinės architektūros pavyzdžių“, vizualinės ateities.
Šis stilius populiarus socialiniuose tinkluose, ypač tarp turistų.
Architektūrinę pertvarką skatina ideologija, kurioje sovietinėms liekanoms nėra vietos.
Regiono daugiausia vienvaldžiai lyderiai save vadina naujos eros pradininkais ir įtvirtina savo politiką naujais galios simboliais. Tačiau tik nedaugelis tiesiai šviesiai pasako, kad būtent tai ir vyksta.
Vis dar ekonomiškai nuo Rusijos priklausomų šalių, nors į regioną veržiasi ir Kinija, pareigūnai griovimo kampaniją pristato kaip ekonomiškai naudingą.
Jie teigia, kad griūvančių sovietmečio pastatų renovacija yra brangesnė nei statyti iš naujo ir kad regionui skubiai reikia daugiau būstų, nes maždaug 80 mln. gyventojų skaičius sparčiai didėja.
Tadžikistano sostinės Dušanbės meras, prezidento sūnus, „daro viską, kas įmanoma, kad pastatai būtų kuo gražesni ir patogesni“, sakė žymus Tadžikistano skulptorius Safarbekas Kosimovas ir pridūrė, kad sovietmečio mozaikos nebereikalingos.
Tokių priekaištų 73 metų lyderio Emomali Rachmono portretams, pakeitusiems daugelį nugriautų fasadų, nėra.
Ideologinis menas
Kritikai apgailestauja dėl šios kampanijos. „Dauguma sovietinių mozaikų buvo sukurtos ideologinei žinutei perteikti, tačiau jų meninė vertė taip pat svarbi“, – sakė aktyvistė A. Kudaibergenova.
„Deja, verslas retai kada į tai atsižvelgia. Didžiausias verslininkų prioritetas – parduoti kvadratinius metrus už didelę kainą“, – pridūrė ji.
Pasak kelių ne pelno siekiančių ir tarptautinių organizacijų, nekilnojamojo turto sandorius regione dažnai lydi korupcija ir pareigūnų bei verslo atstovų susitarimai.
Biškeke tapytojas Erkinbekas Bolžurovas nerimauja dėl Menininkų namų, esančių šalia buvusios nacionalinės spaustuvės, iš kurios dabar liko tik sienos, likimo.
„Žinoma, norime, kad miestas vystytųsi, bet ne mūsų atminties sąskaita“, – sakė jis.
„Tarp šių sienų dirbo didūs menininkai. Būtent dėl to pastatas yra unikalus – jis turi istoriją“, – teigė jis.
Vidurinėje Azijoje saviraiškos laisvė yra griežtai kontroliuojama, valdžia retai konsultuojasi su visuomene.
Nepaisant dabartinės tendencijos, tadžikų mozaikos menininkas Dž. Džurajevas nori tikėti, kad ateis laikas, kai mozaikos vėl puoš pastatus. „Architektai ir miestų planuotojai turėtų joms skirti daugiau dėmesio“, – sakė mozaikų atgimimu vis dar tikintis menininkas.