E. Macrono reformų vizija žlunga: Prancūzija artėja prie krizės (2)

Spalio pradžioje tūkstančiai vidurinių mokyklų mokinių išėjo į gatves protestuoti dėl perpildytų klasių, prastos mokyklų pastatų būklės ir mokytojų trūkumo.

Tuo tarpu E. Macronas lankėsi prie Bretanės krantų stovinčiame karinio jūrų laivyno laive ir stebėjo, kaip iš povandeninio laivo paleidžiama nauja balistinė raketa.

Pasak „The New York Times“, šis epizodas atskleidė prezidento prioritetus šalyje, kurioje valstybės vadovas tradiciškai laikosi atokiau nuo vidaus politikos kovų.

E. Macronas paliko ministrui pirmininkui Sébastienui Lecornu užduotį įtikinti visuomenę, kad vyriausybė kontroliuoja vis didėjančius neramumus.

Po beveik dešimtmečio valdžioje E. Macronui nepavyko išspręsti daugelio Prancūzijos ekonomiką ir socialinės apsaugos sistemą kamuojančių problemų.

2017 m., būdamas 39-erių, į prezidento postą jis atėjo kaip ambicingas reformatorius, žadėjęs iš esmės pakeisti šalį. Tačiau dabar šios problemos susiliejo į sisteminę krizę.

„Prisiminkime, kad prieš 2017 m. rinkimus Macronas išleido knygą „Revoliucija“. Tuomet sau sakėme: jis vėl įsuks visą sistemą, jis sukels revoliuciją“, – pokalbyje su „The New York Times“ atskleidė apklausų instituto IFOP politologas Jerome’as Fourquet.

Vis dėlto, likus vos septyniems mėnesiams iki pasitraukimo iš pareigų, prezidentui šių pažadų įgyvendinti nepavyko. J. Fourquet vertinimu, E. Macronas gali likti atmintyje kaip „paskutinis laivo kapitonas“.

Ekspertai įspėja, kad Prancūzijos finansinės problemos gali priversti šalį iš esmės persvarstyti dosnios socialinės apsaugos sistemos ateitį. Galimos pasekmės – skausmingas socialinių išmokų mažinimas ar net valstybės skolos neįvykdymas.

Dalis problemų egzistavo dar prieš E. Macronui ateinant į valdžią, o kai kurias paaštrino nuo jo nepriklausiusios aplinkybės, įskaitant koronaviruso pandemiją ir karus Irane bei Ukrainoje.

Vis dėlto kritikai prezidentui priekaištauja, kad šis nesugebėjo išspręsti įsisenėjusių struktūrinių problemų – tiek dėl visuomenės pasipriešinimo, tiek dėl savo paties politinių klaidų.

Todėl jo palikimas gali būti siejamas su neišpildytais pažadais, nurodo „The New York Times“.

E. Macronas žadėjo atgaivinti ekonomiką mažindamas įmonių ir dideles pajamas gaunančių gyventojų mokesčius, liberalizuodamas darbo teisę bei pertvarkydamas pensijų sistemą.

Šios priemonės, jo įsitikinimu, turėjo skatinti verslumą, pritraukti investicijų ir spartinti ekonomikos augimą.

Prezidentui pavyko įgyvendinti dalį ekonominių reformų, tačiau pensijų sistemos pertvarka sukėlė didelį visuomenės pasipriešinimą. Sprendimas padidinti pensinį amžių nuo 62 iki 64 metų išprovokavo protestus, nors ekonomistai šią reformą laikė svarbia siekiant suvaldyti biudžeto deficitą.

E. Macronui praradus daugumą Nacionalinėje Asamblėjoje, 2025 m. įstatymų leidėjai nubalsavo už reformos sustabdymą.

Prezidento sprendimas panaikinti mokestį turtingiesiems jam pelnė „turtingųjų prezidento“ pravardę. Šis įvaizdis dar labiau pakenkė jo populiarumui kylant pragyvenimo išlaidoms. 2018–2020 m. Prancūziją sukrėtė „Geltonųjų liemenių“ protestai, iš pradžių kilę dėl degalų kainų, bet greitai peraugę į platesnį nepasitenkinimą socialine ir ekonomine padėtimi.

„Dar niekada neturėjome tiek daug itin turtingų žmonių, o kartu turime daugybę žmonių, kurie neišgali sudurti galo su galu. Prancūzijos visuomenė, kuri visuomet siekė lygybės, pasuko Amerikos keliu“, – „The New York Times“ teigė Paryžiuje veikiančio kairiųjų pažiūrų Žano Žoreso fondo politologas Jean-Yves'as Camus.

Nepaisant šios kritikos, Prancūzijos valstybės vaidmuo ekonomikoje išlieka gerokai didesnis nei Jungtinėse Valstijose. 2025 m. viešosios išlaidos sveikatos apsaugai, pensijoms, švietimui ir kitoms reikmėms sudarė 57,3 proc. Prancūzijos bendrojo vidaus produkto (BVP) – tai antras didžiausias rodiklis Europos Sąjungoje po Suomijos.

Prognozuojama, kad 2027 m. valstybės skola pasieks 120 proc. BVP.

Prancūzijos išlaidas dar labiau padidino Rusijos invazija į Ukrainą ir 2024 m. į valdžią sugrįžęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Siekdama atremti Rusijos grėsmę ir mažinti priklausomybę nuo JAV saugumo garantijų, šalis turi daugiau investuoti į gynybą.

Net E. Macrono kritikai pripažįsta jo pastangas įtikinti Europą prisiimti daugiau atsakomybės už savo saugumą. Jo siūlyta „strateginės autonomijos“ nuo JAV idėja anksčiau atrodė pernelyg ambicinga, tačiau D. Trumpui menkinant NATO svarbą ji įgijo daugiau svorio.

„Jis bandė sukurti pasaulinę Europos viziją. Kad ir kaip į tai žiūrėtumėte, jis buvo Europos balsas“, – apie E. Macroną su „The New York Times“ kalbėjo buvęs Prancūzijos ambasadorius Vašingtone Gerard’as Araud, anksčiau patarinėjęs prezidentui.

Vis dėlto, G. Araud vertinimu, savybės, padėjusios E. Macronui įsitvirtinti tarptautinėje arenoje, pakenkė jo įvaizdžiui šalies viduje. Elitinis išsilavinimas ir intelektualus bendravimo stilius sudarė įspūdį, kad prezidentas yra atitrūkęs nuo paprastų prancūzų kasdienybės.

„Jis – tipiškas rukolos prezidentas populizmo laikais“, – ironizavo G. Araud.

Šia fraze jis priminė B. Obamos sulauktas pašaipas dėl rukolos paminėjimo per susitikimą su ūkininkais.

Prancūzijos rinkėjų nusivylimas E. Macronu atsispindi ir apklausose. Praėjusią savaitę bendrovės „Ipsos“ atliktos apklausos duomenimis, prezidento populiarumo reitingas nukrito iki 15 proc. – žemiausio lygio nuo jo kadencijos pradžios.

Jo politinę padėtį dar labiau susilpnino 2024 m. sprendimas paskelbti pirmalaikius parlamento rinkimus po pralaimėjimo Europos Parlamento rinkimuose. Šis netikėtas žingsnis atsisuko prieš patį prezidentą – jo politinė stovykla prarado dalį turėtų vietų parlamente, o galimybės įgyvendinti reformas dar labiau sumažėjo.

Tuo metu Prancūzijos finansinė padėtis toliau blogėjo, o karas Irane vėl padidino energijos kainas. E. Macronas taip pat liko nuošalyje nuo pagrindinių derybų dėl konfliktų Irane ir Ukrainoje, kuriose dominuoja Jungtinės Valstijos.

Vienas iš nedaugelio jo vaidmens pavyzdžių buvo susitarimas su D. Trumpu ir kitais lyderiais dėl 100 mln. barelių sukauptos žalios naftos ir dyzelino atsargų išleidimo į rinką, siekiant sušvelninti dėl karo išaugusių kainų poveikį.

Prancūzijos vyriausybei sunkiai sekasi susitarti dėl valstybės biudžeto, o dažna ministrų pirmininkų kaita gilina politinį nestabilumą. Investuotojai vis labiau abejoja šalies gebėjimu vykdyti finansinius įsipareigojimus.

Šalies obligacijų pajamingumui trumpam peržengus 5 proc. ribą, sustiprėjo nuogąstavimai dėl galimos finansų krizės.

Investuotojams nerimą kelia ir kraštutinių dešiniųjų lyderės Marine Le Pen galimybės laimėti kitą pavasarį vyksiančius prezidento rinkimus. E. Macronas, dukart įveikęs M. Le Pen, ilgą laiką save pristatė kaip kliūtį kraštutinių dešiniųjų atėjimui į valdžią.

Tačiau analitikai pabrėžia, kad jam nepavyko sukurti tvarios centristinės politinės jėgos, todėl Prancūzijos politinis centras susilpnėjo.

Verslininkas Alainas Mincas, anksčiau buvęs artimas prezidento patarėjas, jo palikimą vertina dvejopai.

Pirmąją kadenciją, per kurią buvo įgyvendinta keletas reikšmingų reformų, jis vadina „daugiau nei padoria“. Antrąją – „drama“, pasibaigiančia dabartine krize.

Dėl sudėtingos finansinės padėties kai kurie jau svarsto, ar Prancūzijai neprireiks Europos Centrinio Banko (ECB) paramos.

„Jo palikimas bus tragiškas. Tai, kad Prancūzijai prireiktų ECB paramos, būtų labiausiai žeminama padėtis, kokioje tik galima atsidurti“, – pabrėžė A. Mincas.