Iš vienu seniausių ir vis dar tebegyvenamų pasaulio miestų laikomo Alepo (pirmieji gyventojai čia atsirado VI a. pr. Kr.) nuolat plaukia pranešimai apie bombardavimus, susišaudymus ir kruvinus, daugybe mirčių paženklintus susirėmimus tarp Sirijos sukilėlių ir prezidentui Basharui al Assadui ištikimos armijos.
Pranešimus lydi nuotraukos, kuriose – sugriauti pastatai, suknežinti tankai ir karinės mašinos, nuolaužų ir skeveldrų pilnos gatvės, ginkluoti kovotojai. Tik fone kol kas tebestūksantys dramblio kaulo bokštai leidžia suprasti, kad dar visai neseniai šis miestas priminė pasaką, o ne pragarą.
Alepo senamiestis nuo 1986 m. paskelbtas pasaulio kultūros paveldo dalimi. Nuo 1993 m. buvo nuolat renovuojamas, negailint lėšų. Turistai būriais plaukdavo pasižiūrėti XII-XIII a. menančią miesto citadelę, miesto sienų ir vartų fragmentus, daugybę čia esančių mečečių ir kitų architektūros paminklų.
Alepo citadelė – milžiniška tvirtovė, laikoma viena seniausių ir didžiausių pilių pasaulyje. Joje 5 tūkst. karių galėdavo išsilaikyti 3 metus. Savo dabartinę formą citadelė įgavo karvedžio Saladino, išvijusio kryžiuočius iš Jeruzalės, valdymo laikais (1193-1215 m.).
Istorinis miestas, priklausęs ir hetitams, Bizantijos imperijai, persams, mongolams bei turkams, matė ne vieną negandą ir patyrė ne vieną sugriovimą. 1138 m. jį nuo žemės paviršiaus nušlavė žemės drebėjimas, iki šiol laikomas vienu didžiausių pasaulio istorijoje – per jį žuvo 230 tūkst. žmonių. Ar dabartinės kovos su šiuolaikine karine technika nenušluos miesto dar kartą – parodys ateitis.
