Kodėl tiek ilgai užtruko sukurti ir į ginkluotę priimti kovinį lazerį apie kurio galimą panaudojimą entuziastai alpsta jau ne vieną dešimtmetį? Kada pagaliau bus galima paimti į rankas lazerinius pistoletus? Ne viskas taip paprasta, rašto JAV žurnalas „Slate“.
Jau ne vienerius metus kovinius jūrinius lazerius bandantis JAV karo laivynas paskelbė vieno naujausių bandymų vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip karo laivas „USS Dewey“ jūrinio lazerio prototipu numušė virš jūros skrendantį bepilotį lėktuvą.
Šis bandomasis lazeris buvo pagamintas naudojant komercinių kietojo kūno lazerių komponentus remiantis JAV karinio jūrų laivyno Tyrimų laboratorijos paruoštomis rekomendacijomis.
Vadinamoji „LaWS“ (Laser Weapon System) lazerinio ginklo sistema, laikinai sumontuota „USS Dewey“ laive, buvo naudojama kartu su „MK 15 Phalanx“ ginklų sistemos, aptinkančios taikinius ir nukreipiančios į juos lazerio spindulį, radaru.
Jei „Phalanx“ (dėl panašumo į legendinį robotą iš „Žvaigždžių karų“ sagos jis dar vadinamas R2D2), turi greitai besisukantį kulkosvaidį šaudantį 20 mm sviediniais, tai „LaWS“ švinu nesispjaudo. Bet jo koncentruotas spindulys – toks pat mirtinas.
Teoriškai tokie jūriniai lazeriai suteikia galimybę JAV karo laivams apsisaugoti nuo jiems pavojų keliančių labai mažo tonažo laivų, naudojamų mirtininkų atakoms, ar grėsmės iš oro apsieinant be pabūklų ugnies.
Jie taip pat gali būti naudojami prieš bepiločius orlaivius, kurie yra sunkiai aptinkami ir laivams gali kelti potencialią grėsmę – bepilotis orlaivis gali ne tik stebėti, perduoti laivo buvimo koordinates priešininko artilerijai ar raketų baterijai, bet ir pats smogti į jautrius laivo taškus, pavyzdžiui kapitono tiltelį.
„USS Dewey“ pratybų vaizdo įrašas liudija, kad koviniai kietojo kūno lazeriai gali padegti nedidelius objektus tarsi litavimo lempos. Skelbiama, kad pirmasis tokio tipo jūrinis lazeris 2014 metais bus sumontuotas viename iš Persijos įlankos rajone esančių JAV karo laivų.
Naujos kartos „LaWS“ lazeriai gali atlikti visą eilę užduočių, pradedant nuo nemirtino poveikio žmogui siekiant jį dezorientuoti ar „apakinti“ elektroninių prietaisų daviklius, baigiant atakuojančių katerių ir bepiločių lėktuvų sunaikinimu.
Tiesa, kol kas šių lazerių galios nepakanka viršgarsiniams lėktuvams ar atlekiančioms raketoms numušti. Be to, jie nėra efektyvūs blogomis oro sąlygomis (lietus, rūkas, debesuotumas), jiems trukdo smėlis ir dulkės, jie negali šaudyti į už horizonto esančius taikinius ir kt. Bet tai, anot lazerio kūrėjo – tik pradžia.
Tarp didžiausių jūrinių kietojo kūno lazerių privalumų yra ir itin maža „šūvio“ savikaina: vienas lazerinio ginklo šūvis atsieina mažiau nei 1 JAV dolerį, kai tuo tarpu vienos trumpojo nuotolio raketos paleidimas kainuoja apie 1,4 mln. dolerių.
Nekantraujantiems ir klausiantiems, kodėl neišsipildo mokslinės fantastikos gerbėjų jau kelis dešimtmečius kurti vaizdiniai apie kovinių lazerių panaudojimą žemėje, vandenyje ir, suprantama, kosmose, ekspertai atrėžia argumentais.
Lazerinių ginklų teorija paprasta: taikinys sunaikinamas koncentruotu elektromagnetinės energijos spinduliu. Panašiai veikiai ir konvenciniai ginklai – kulka taikinį sunaikina arba pažeidžia fizine jėga. Tad nenuostabu, jog lazerinių ginklų panaudojimo teorijos egzistuoja jau seniai. Dar Archimedas, anot legendos, sudegino romėnų laivus panaudojęs saulės atspindį veidrodyje.
Realybėje tokį triuką pakartoti sudėtinga, kuo 2005-aisiais įsitikino Masačiusetso technologijų instituto studentai, milžinišku veidrodžiu pamėginę padegti laivą. Archimedo eksperimentas pasisekė tik iš dalies, be to, prireikė laukti idealių oro sąlygų.
Dar mažiau tikėtinas lazerio panaudojimas, kokį kino pasaulis išvydo „Žvaigždžių karuose“, kai „mirties žvaigždė“ vienu lazerio šūviu sunaikino visą Alderano planetą. Taigi, kad ir kaip optimistiškai nuo praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio apie lazerinių ginklų ateitį galvojo futurologai, kol kas pavyko pasiekti tik nedidelę dalelę ambicingų užmojų.
Visų pirma, tokiam lazeriui, kuriuo būtų galima sunaikinti judantį objektą reikalingas milžiniškas kiekis energijos. Tik 20 proc. Elektros naudojama pačiame lazeryje, likusi dalis skirta taikymuisi.
Taigi, 20 kilovatų galingumo lazeris, kuris pajėgus sunaikinti nedidelį taikinį ore ar vandenyje sunaudoja šimtus kilovatų elektros energijos. Palyginimui, tipiškas oro kondicionierius sunaudoja 1 kilovatą energijos. Antra, lazeriai greitai įkaista, tad reikia turėti papildomos vietos aušinimo sistemoms.
Tipiškas lazeris turi tris skirtingus spindulius. Pirmasis skirtas išmatuoja atstumą, kuris skiria ginklą nuo taikinio. Tada kompiuteris apskaičiuoja spindulio galingumą, kurio prireiks esant pakitusioms atmosferos sąlygoms. Antrasis spindulys seka taikinį, o trečiasis siunčia mirtiną,maždaug vieno metro skersmens energijos pliūpsnį.
Visą to atlikti vienas karys negalėtų. O net ir sausumoje prireiktų atskirų, sudėtingų komponentų, kurie taptų lengvu, sunkiai apginamu taikiniu, o pats lazeris prarastų savo prasmę. Tiesa, išimtimi laikoma nebent Taktinio lazerio sistema, sėkmingai naudojama JAV armijos. Ši sistema skirta numušti minosvaidžių sviedinius.
Bet net ir išradus nešiojamą energijos šaltinį galingesnį už bet kokią bateriją, kuri galėtų lazerį paversti efektyviu lengvuoju ginklu, jis greičiausiai vis tiek būtų per sunkus nešioti rankomis. Tad lieka laivas – didelė ir vis dėlto mobili vientisa platforma. Viena priežasčių, kodėl lazerio panaudojimui pasirinktas laivas yra ta, jog kai kurie JAV laivai naudoja branduolinius reaktorius ir turi milžiniškus energijos šaltinius. Taigi, tie, kurie norėtų pamatyti lazerinius pistoletus arba ryklius su lazeriniais ginklais, privalės apsišarvuoti kantrybe.
