Pateikiame sutrumpintą svpressa.ru interviu su pagarsėjusiu prorusiškųjų teroristų lyderiu, kuriame I.Strelkovas taip pat nebeslėpdamas pasakoja apie savo ir kitų Rusijos emisarų vaidmenį užgrobiant Krymą ir įžiebiant karą Rytų Ukrainoje.
– Kas bus toliau su Donecko ir Luhansko respublikomis? Galima jas laikyti pavykusiomis, ar jų laukia visiškai nenuspėjama ateitis? – I.Strelkovo paklausė „Svobodnaja Pressa“ žurnalistas.
– Aš labai tikiuosi, kad jos, nepaisant visų kliūčių ir nepaprastai sunkios dabartinės padėties, gyvuos. Aš tikiuosi, kad Novorosija išsilaikys ir egzistuos vienoje sąjunginėje valstybėje su Rusija.
– Ar gaunate informacijos apie tai, kas ten vyksta, po to, kai iš ten išvykote?
– Žinoma. Kasdien gaunu informacijos elektroniniu paštu ir telefonu. Nesakysiu, kad man raportuoja vadai ir politiniai veikėjai, nes aš dabar nesu jų viršininkas, tačiau jie laiko savo pareiga informuoti mane apie tai, kas vyksta.
– Kaip manote, kiek tikėtina, kad atsinaujins didelio masto karas?
– Tiesą sakant, didelio masto karas ir vyksta. Vienintelis dalykas, kad jis yra pozicinio pobūdžio.
– Turiu galvoje tankų judėjimą ir panašiai.
– Tai neišvengiama, tiesiog neišvengiama. Ukraina niekada neslėpė ketinimų susigrąžinti Donbasą savo diktatūros valdžion. Ir ji tai mėgins įgyvendinti. O po to bus Krymas. Ir visi mūsų politikai, kurie rimtai kalba apie kažkokius susitarimus su Ukraina dėl paliaubų, atvirai meluoja. Pirmiausia, manau, meluoja tie, kurie yra atsakingi už Minsko susitarimus.
Jie puikiai žino, kad Ukraina niekada nesusitaikys su Novorosijos atskyrimu, kol nebus sutriuškinta karinėmis priemonėmis. Tačiau jie sąmoningai meluoja, vadovaudamiesi savo taktiniais interesais, neturinčiais nieko bendro su Rusijos ir Novorosijos interesais.
– Slovjansko apsiausties metu jūs tapote simboliu. Dabar daugelio akyse jūs esate žmogus legenda. Ar buvote tam pasirengęs?
– Aišku, ne. Dar daugiau, mano planuose niekada nebuvo viešumo ir žinomumo siekimo. Tarkime, kai prasidėjo Slovjansko epopėja, aš planavau viską padaryti taip, kaip Kryme, ir buvo vilties, kad viskas vyks pagal Krymo scenarijų. Tai reiškia, buvo planuojama padėti vietiniams lyderiams ir savanoriams įkurti liaudies valdžią, surengti referendumą, prisijungti prie Rusijos. Tai buvo mūsų ir jų bendras tikslas. O po to aš turėjau, taip ir nepasirodęs iš šešėlio, išnykti iš ten, kaip išnykau iš Krymo.
– Neplanuojate sugrįžti į ten?
– Šiuo metu tai neįmanoma. Dar daugiau – netikslinga. Paaiškinsiu kodėl. Susiklosčiusioje situacijoje mano asmuo nepriimtinas Kijevui. Kol vyksta tos beprasmiškos derybos su Kijevu, kol dujų argumentas svarbesnis už milijonų rusų likimą, mano sugrįžimas neįmanomas... Vadinamieji partneriai jį įvertintų labai negatyviai. Be to, dabar abiem respublikoms vadovauja žmonės, kurie ne itin gerai priimtų mano sugrįžimą. Bent jau vien dėl to, kad tarp Luhansko ir Donecko respublikų savanorių yra labai daug nepasitenkinimo, todėl jeigu aš bet kokia forma, net kaip eilinis, pasirodyčiau ten, tapčiau magnetu, kuris pritrauktų visus nepatenkintuosius.
Visų pirma, aš pats to nenoriu, antra, manau, kad tai destruktyvu, nepaisant to, kokie bebūtų dabartiniai lyderiai. Mano galva, karo sąlygomis bet kokia opozicija neleistina, tuo labiau ginkluota. Suprasdamas, kad mano grįžimas į Donecką paskatins tokios opozicijos ir dvivaldystės atsiradimą, aš, žinoma, negaliu grįžti be kokių nors įgaliojimų.
– O kodėl pasitraukėte?
– Buvo pasirinktas tariamo taikaus sureguliavimo variantas, klaidingas variantas. Dėl to mano buvimas ten buvo įvertintas kaip netikslingas. Neslėpsiu, man buvo daromas spaudimas tam tikru šantažu ir tiesioginiu spaudimu – nutraukus paramos tiekimą iš Rusijos teritorijos. Kalbu apie tai atvirai. Bet noriu pabrėžti, kad labai smarkiai tam nesipriešinau, nes vis dėlto esu Rusijos atsargos karininkas ir jaučiu pareigą savo šaliai. Net jei nesutinku su kokiu nors Rusijos vadovybės politiniu sprendimu, vis tiek privalau jį vykdyti.
– Nuolat buvote ant mirties slenksčio, nes Slovjanskas buvo apšaudomas, o visas miestas buvo apsupties žiede. Kaip jautėtės gyvendami greta mirties?
– Žinote, man ši karinė kampanija jau penkta. Ir, sakyčiau, kaip individui, gyvai būtybei, ji buvo pati saugiausia iš buvusiųjų. Dėl to, kad aš vadovavau gana dideliam daliniui, paskui jau junginiui, po to vadovavau armijai, jeigu tai galima vadinti armija – vis dėlto tai šiokia tokia armija. Didžiąją laiko dalį praleisdavau štabe. Žinoma, vykdavau į pozicijas ir aktyvių karinių veiksmų, susišaudymų metu... Bet negalėčiau pasakyti, kad demonstravau kokį nors superdidvyriškumą kaip karys.
– Kas jus palaikė kare?
– Žinoma, tikėjimas. Be tikėjimo, be suvokimo, kad Dievas jums realiai padeda, o aš asmeniškai esu įsitikinęs, kad Dievas mums padėdavo, nes kai kurių dalykų neįmanoma paaiškinti racionaliai, be to mes būtume neatlaikę.
– Susidūrėte su stebuklais?
– Kiek tik nori... Nuolat. Stebuklas jau vien tai, kad mūsų nesunaikino pirmosiomis dienomis. Stebuklas, kad visi priešininko planai mus sunaikinti sugriūdavo. Stebuklas, kad mes, ypač Slovjanske, patirdami tik menkų nuostolių, priešininkui jų padarydavome daug didesnių. Jeigu iš laiko distancijos pažvelgsime į Slovjansko gynybą – su keliomis dešimtimis žmonių priešintis visai Ukrainos valstybei, tegul ji ir buvo griūvanti bei apimta anarchijos, bet vis dėlto valstybė su nepamatuojamai didesnėmis pajėgomis – tai stebuklas. Jie galėjo sutraiškyti mus kaip muses. Bet to nenutiko dėl kažkokio aplinkybių sutapimo, kurias kiekvieną atskirai, tikriausiai, galima paaiškinti racionaliai.
– Krymas – jūsų rankų darbas?
– Aš dalyvavau veiksmuose, bet, žinoma, negaliu sakyti, kad tai mano rankų darbas. Iš pradžių mano vaidmuo buvo gana rimtas. Vėliau, situacijai plėtojantis, pasitraukiau į šešėlį ir užsiėmiau specialios paskirties kuopos formavimu, po to specialios paskirties bataliono formavimu ir pagalba Rusijos kariuomenei.
– O kuriuo metu jūs atsidūrėte Kryme? Kada viskas prasidėjo? Iš karto po Maidano?
– Likus porai dienų iki visko pradžios.
– Tada, kai pakilo Sevastopolis?..
– Dar prieš tai.
– Ir viską matėte savo akimis?
– Aš vadovavau oro uosto užėmimui, nes ten trūko tam tikro ryžto. Dėl to teko, kaip sakoma, būti žaidžiančiu treneriu.
– Ar jūs iš karto po Krymo išvykote į Donbasą?
– Iš esmės, taip. Vieną parą pabuvau Maskvoje. Po to sugrįžau į Krymą ir maždaug po savaitės ar dešimties dienų, išvykau.
– Su jumis buvo daug žmonių?
– Penkiasdešimt du žmonės.
– Kas su jais nutiko?
– Kai kas žuvo. Žuvo gana daug žmonių. Manau, kad ne mažiau ketvirtadalis iš jų žuvo ar buvo rimtai sužeisti.
– O kas tie žmonės?
– Daugelis – Ukrainos piliečiai. Daug iš Krymo. Rusijos piliečių buvo apie dvidešimt procentų. Tas pats Motorola.
– Motorola tada atvyko?
– Motorola kartu su mumis pereidinėjo sieną. Kryme aš jį atrinkau iš savanorių, kurie būrėsi aplink mus iš kitų dalinių.
– Kaip pavyko taip greitai iš pusšimčio žmonių užauginti visą kariuomenę?
– Iš karto atsakysiu į klausimą, kurį užduotumėte po šio. Kodėl Slovjanskas? Kai perėjome sieną, neturėjome konkretaus apibrėžto plano, kur mums eiti. Aš supratau, kad su tokia nedidele grupe eiti į Luhanską ar Donecką nėra prasmės. Tai milijoniniai miestai, kuriuose penkiasdešimt žmonių tiesiog nuskęstų, ištirptų be matomo efekto. Iš karto iškėliau sau uždavinį – rasti kokią nors vidutinio dydžio gyvenvietę. Pakankamai reikšmingą ir tokią, kurioje galėtume greitai įkurti liaudies valdžią.
– Ėjote pėsti?
– Penkiolika–septyniolika kilometrų žygiavome per sieną. Ir išėjome į sutartą vietą, iš anksto parinktą tų, kurie mus pasitiko. Iš karto buvo užduotas klausimas: kur ta gyvenvietė, kurioje sulauktume masinio palaikymo? Ir buvo įvardintas Slovjanskas. Pažiūrėjau į žemėlapį. Žinoma, tai toli, bet nebuvo iš ko rinktis. Mes pajudėjome į Slovjanską. Ten mūsų jau laukė apie trys šimtai aktyvistų, pasirengusių bet kokiems bendriems veiksmams.
Mes iš karto susijungėme su ta grupe ir nuėjome šturmuoti vidaus reikalų valdybos (VRV) pastato. Per dvi valandas užėmėme VRV pastatą, dar po valandos – Ukrainos saugumo tarybos pastatą. Tuometinė miesto valdyba laikėsi neutralios pozicijos ir mes ją užėmėme be mūšio. Taip iki pietų visą miestą paėmėme į savo rankas. Ginklais, kurie buvo VRV pastate, apsiginklavo vietiniai savanoriai. Mūsų pajėgos išaugo iki maždaug 150 žmonių. Jau po poros dienų išsiunčiau 28 karių grupę užimti Kramatorską.
Kai teko palikti Slovjanską, pačiame mieste buvo 1 200 karių ir dar 300–400 pagalbininkų. Dar apie 400 karių buvo Kramatorske. Kramatorsko įgula buvo pavaldi mums. Apie 50 žmonių – Družkivkoje. Ir apie šimtas – Kostiantynivkoje. Mikolajivkos ir Jampilsko kryptimis buvo batalionas, apie 200 žmonių. Iš viso išeina apie du tūkstančiai kovotojų. Kai išvykau iš Donecko, Slovjansko brigada, kartu su prisijungusiais padaliniais, siekė apie penkis, pusšešto tūkstančio žmonių.
– Marodierių šaudymas. Ar tie žmonės nusipelnė tokios bausmės?
– Karo veiksmų zonoje, kai miestas yra apsiaustas, demonstruoti pseudohumanizmą – reiškia didinti aukų skaičių. Parodysi silpnumą – ir paskatinsi kitus nusikaltėlius jaustis nebaudžiamiems. Turėjau kokiu nors būdu pasielgti pagal įstatymus. Kadangi nei Ukrainos, nei Rusijos įstatymuose nėra savokos „karo apsiausties padėtis“, aš galėjau pasiremti tik vieninteliu chronologiškai artimiausiu SSRS Gynybos komiteto įsaku „Apie karinių tribunolų įsteigimą“, išleistu 1941 metu birželio 22-ąją.
Pas mus visus teismus vykdė tribunolas. Ne visi nuosprendžiai buvo apkaltinamieji – buvo precedentų, kai kaltinamieji buvo išteisinti. Bet mes iš tiesų sušaudėme kelis marodierius.
– Žmonės Donbase dabar sutrikę ir panirę į košmarą.
– Reikia tvarkos. Tam, kad būtų užtikrinta tvarka ir valdžia, būtina sukurti vieningus karo meto įstatymus abiem respublikoms, nes jų neskiria jokia jūra. O kas dėl gyventojų nuotaikų, tai jos labiau priklauso ne nuo vietinių lyderių, o tiesiogiai nuo Rusijos. Donbasui skubiai reikalinga pagalba. Rusija tiesiog privalo suteikti tą pagalbą, prisimindama savo tradicijas ir iš pareigos rusams, kurie po 1991 metų išdavystės (SSRS subyrėjimo – red. past.) tapo padalyti. Rusija privalo ginti savus. Kitaip ji praras savo prasmę kaip valstybė.
