Žinoma, įrodymų, kad Ukrainoje yra Rusijos karių, nestinga – tai ir rusiška karinė įranga, ir žuvusių ar sužeistų karių artimųjų pasakojimai. Ukrainiečiai irgi pasakojo, kad juos į nelaisvę buvo paėmę būtent rusai desantininkai.
Be to, jau netrukus pasirodys ataskaita su naujais Rusijos kariškių komandiruotės į Ukrainą įrodymais, kurią rengė vasarį nužudytas šalies opozicijos lyderis Borisas Nemcovas.
Vis dėlto iki šiol buvo be galo sudėtinga rasti rusų karių, kurie buvo pasiųsti į Ukrainą ir kurie norėjo apie tai kalbėti. Dar sunkiau – su kariais, kurie pasitraukė iš Rusijos ginkluotųjų pajėgų.
„Reuters“ pavyko pakalbinti penkis neseniai Rusijos kariuomenę palikusius karius, kurie teigė nenorėję vykti kariauti į Ukrainą.
„Karas Ukrainoje – ne mūsų karas“
Vienas karys, kuris yra iš Maskvos, teigė pernai buvęs pasiųstas į pratybas Rusijos pietuose, tačiau netrukus atsidūrė Ukrainoje.
„Kai kirtome sieną, papulkininkis mus pareiškė, kad keliausime į kalėjimą, jei nepaklusime nurodymams, – pasakojo kariškis, tarnavęs elitinėje 4-ojoje Kantemirovkos tankų divizijoje. – Kai kurie mūsiškiai atsisakė pasilikti ten, Ukrainoje.“
„Aš pažinojau du karius, kurie nepakluso nurodymams. Juos kažkur išvežė. Papulkininkis sakė, kad jiems buvo pradėtos baudžiamosios bylos, bet iš tiesų – vėliau su jais susisiekėme – jie buvo paleisti namo. Jie tiesiog pasitraukė iš kariuomenės“, – pridūrė vyras.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nuolat neigia, kad Maskva padeda separatistams Donbase. Esą jei Ukrainoje ir yra rusų karių, jie čia atvyko savanoriškai.
Bet dabar jau buvę kariškiai teigė, kad kai kurie jų bijojo vykti į Ukrainą, bet buvo prispausti ir turėjo keliauti į kaimyninę šalį. Dabar jie nėra patenkinti, kaip su jais elgiamasi jau grįžus namo, į Rusiją.
„Tikrai nebūčiau vykęs į Ukrainą savanoriškai. Kam? Tas karas ne mūsų. Jei mūsų pajėgos ten būtų oficialiai, būtų kita istorija“, – teigė buvęs tankų divizijos narys „Reuters“.
Į Ukrainą jis buvo pasiųstas praėjusių metų vasarą ir į Rusiją sugrįžo rugsėjį, kai įvyko pirmosios derybos dėl taikos Minske. Jo įgula ten manevravo rusišku tanku T-72B3.
„Grįžus į Rusiją mus išrikiavo ir pareiškė, kad kiekvienam sumokės dienpinigius, taip pat premijas už kovas, skirs po medalį. Bet nieko negavome. Nusprendėme pasitraukti. Mūsų buvo keturiolika“, – prisimena karys.
Devynių karių, palikusių 4-ąją Kantemirovkos tankų diviziją, pavardės minimos laiškuose, kuriais apsikeitė Maskvoje veikiančio Karių motinų komitetų aljanso vadovė Valentina Melnikova ir Rusijos Vakarų karinės apygardos žmogiškųjų išteklių skyriui vadovaujantis Viktoras Miskovecas.
Laiškuose, kuriuos matė „Reuters“ žurnalistai“, aktyvistai prašė V.Miskoveco patvirtinti kariškių pasitraukimą, nes kariuomenės vadovybė delsė. Laiškuose neminima tarnyba Ukrainoje.
Galiausiai kariškiai iš tarnybos pasitraukė – gruodžio 12-ąją. Trys sąraše buvę kariai patvirtino „Reuters“ palikę ginkluotąsias pajėgas, nors ir atsisakė kalbėti apie Ukrainą.
Meduolio ir botago principas
Rusijoje visi 18–27 metų vyrai turi atlikti 12 mėnesių trukmės tarnybą kariuomenėje. Pagal įstatymus šauktinių negalima siųsti į kitą šalį.
Tačiau Rusijos žmogaus teisių gynėjai tvirtina, kad kariuomenės vadovybė šauktinius pinigais vilioja pasirašyti sutartis, pagal kurias jie tampa profesionalais ir gali būti išsiųsti į Ukrainą.
Organizacijai „Pilietis. Armija. Teisės“ vadovaujantis Sergejus Krivenka už kariškių teises kovoja jau keturiolika metų. Jo teigimu, karinė vadovybė bando surasti savanorių vykti į Ukrainą: „Bet jie vis tiek yra „savanoriai“, nes spaudimas – didžiulis.“
S.Krivenka tvirtina, kad generolai naudoja meduolio ir botago principą: profesionalams už jų siuntimą į Ukrainą pasiūlomas solidus finansinis atlygis. O jei kariai atsisako, jie turi atsistatydinti: „Jie negali persekioti karių už nepaklusimą nurodymui, nes nurodymas oficialiai neegzistuoja.“
„Nuo 2012-ųjų karių profesionalų atlyginimai gerokai išaugo. Dabar jie gauna 20–40 tūkst. rublių per mėnesį. Kai kurie – net 60 tūkst. rublių (kiek daugiau nei 1 tūkst. eurų)“, – pasakojo S.Krivenka, su kariais neseniai susitikęs Murmanske. Vidutinė alga Rusijoje – 516 eurų.
„Kariams apsispręsti palikti tarnybą nelengva. Kaip ir kiti rusai, jie turi kas mėnesį rūpintis įmokomis už butą, automobilį. Kur jiems rasti pinigų?“ – teigė S.Krivenka.
Kariai – iš tolimų Rusijos regionų
Kitas kariuomenę palikęs rusas – 21 metų vyras. Jis „Reuters“ teigė, kad pernai vasarą su būrio draugais užėmė pozicijas Rostovo regione, maždaug 2 km nuo sienos su Ukraina. Operacija visiems atrodė kaip pratybos.
„Ten nuvažiavome be jokių skiriamųjų ženklų. Turėjome nusiimti visas sagas ir laipsnį žyminčias juosteles. Mums pasakė, kad jų nereikės“, – pasakojo karys.
Pernai rugsėjo pradžioje kariams buvo įsakyta raketas iš sistemos „Grad“ paleisti į taikinį maždaug už 17 km: „Įmanoma, kad taikinys buvo Ukrainoje. Vyliausi, kad nesitaikėme į žmones. Vyliausi, kad nepataikysime į taikinį.“
Kiti kariai jaunam rusui teigė, kad dar vienas dalinys kirto sieną ir Ukrainoje praleido apie 10 dienų vykdydamas operacijas.
„Sausį, kai buvau atostogose, mane staiga pašaukė grįžti į dalinį. Mums pareiškė, kad Rostovo regione vykdomos didelės pratybos ir kad ten reikia daug karių. Net neabejoju, kad visa tai buvo susiję su Ukraina“, – tvirtino karys.
Jis ir dar keturi rusai nusprendė nerizikuoti ir paliko tarnybą. Pateikę reikalingus dokumentus visi jie pasitraukė kovą.
Daugelis pernai Ukrainoje kariavusių Rusijos karių – savanoriai ar ne – į Donbasą buvo atsiųsti iš Centrinės Rusijos, Šiaurės Kaukazo ar Pavolgio. Vėliau buvo pastebėta karių ir iš tolimojo Sibiro.
Kaip tvirtina karių artimieji ir opozicijos aktyvistai, tai rodo, kad kariai, kurių bazės yra regionuose arčiau Ukrainos, nenori dalyvauti konflikte.
Antai šių metų pradžioje pasirodė vaizdo įrašų, kuriuose matyti, kaip Donecke patruliuoja buriatai. Buriatija nuo Ukrainos nutolusi net 4,5 tūkst. km.
Buriatijos politikas Dorjo Dugarovas vietos žiniasklaidai vėliau perdavė vieno į regioną iš Ukrainos grįžusio kariškio žodžius: „Žmonės iš vakarinės Rusijos dalies nenori ten vykti. Jų moralinė būklė labai bloga.“
Parengė Gintaras Radauskas