Lrytas.lt čia praleido dieną ir lankėsi priešakinėse ukrainiečių pozicijose Avdijivkos pakraštyje, prie vadinamosios pramoninės zonos – ten, kur padėtis labiausiai įtempta ir kur Ukrainos pajėgas bei Rusijos remiamus „Donecko liaudies respublikos“ separatistus kai kuriose vietose skiria mažiau, nei šimtas metrų.
Pirmąją rašinio dalį skaitykite čia.
Užeigoje – net ir internetas
Pagrindinę visų susišaudymų ir bombardavimų vietą – pramoninę zoną arba „promką“ – ukrainiečiai dar vadina „šaudykla“ arba „tiru“.
„Jie į mus pyškina kaip tire, ir mes į juos“, – padėtį trumpai nusako Laimingasis.
Vos keliais aukštais žemiau esančiuose paliktuose butuose įsikūrę „Kyiv-1“ savanoriai pasistengė apsigyventi kuo patogiau. Vandens, žinoma, nėra, tačiau jį galima vežiotis iš miesto. Dar visai neseniai mieste vandens tiekimas priklausė nuo separatistų, nes pagrindinis vandentiekio kanalas ateidavo iš Jasinovatajos. Po smarkesnių susišaudymų separatistai tiesiog išjungdavo vandenį ir Ukrainos kariams ir, aišku, visiems gyventojams. Tačiau dabar ukrainiečiai nusistatė saviškį, autonomišką vandens tiekimą.
Kambariuose, lyg kareivinėse, stovi dviaukštės lovos, o šalia jų – ne tik karių apyvokos daiktai bei drabužiai, bet ir sporto reikmenys – pavyzdžiui, hanteliai bei asmeniniai kompiuteriai.
Vienas karys, išsirengęs iki pusės, kaip tik kilnoja sunkumus, nekreipdamas dėmesio į svečius, o Arabas apstulbina naujiena, jog čia veikia ir belaidis internetas, kurį sau įsirengė patys kariai.
Užrašas virš įėjimo į improvizuotą kareivišką virtuvę skelbia, kad tai – „Užeiga „Trys kilbukai“. Jos dienos meniu, pakabintame ant sienos – „Banderovcų barščiai“ bei kompotas „Kūdikio kraujas“.
Laiptinėje yra ir medicinos punktas sužeistiesiems, ir net improvizuota cerkvė, kurioje pamaldas veda ir karine uniforma vilkintis dvasininkas.
Belaukiant arbatos, kurią gamina Arabas, už laikraščiais uždangstyto lango plytinčiuose laukuose nuaidi sprogimas. „O, tai ESBO jau taip anksti išvažiuoja? Juk dažniausiai separai rimčiau pradeda smagintis tuomet, kai daiktus tie susirenka. Na, nieko, čia dar buvo toli“, – sako Arabas, žvelgdamas pro langą dengiančių laikraščių kampą.
Balti ESBO automobiliai anksčiau buvo matyti prie cerkvės, esančios netoli „devyniukės“.
Geriant arbatą balkone, žvelgiančiame į „promzoną“, tenai prasideda susišaudymas iš automatų – pirma pasigirsta pavieniai šūviai, o po to – jų serijos. Arabo teigimu, tai ukrainiečiai greičiausiai atsakė kokiai nors diversinei-žvalgybinei separatistų grupei, kuri per „pilkojoje“ ar „niekieno“ zonoje plytinčius krūmus gali įlįsti tarp ukrainiečių pozicijų net dieną.
Netrukus sprogimas nuaidi jau kažkur „liaudies respublikos“ teritorijoje, Jasinovatajos kryptimi – tad, greičiausiai, tai jau iššovė Ukrainos pajėgos.
Rengiamasi naujam pragarui?
Arabas, rodydamas ant sienos esantį vietos žemėlapį, detaliau paaiškina tai, kas jau ir taip buvo aišku, pasižvalgius nuo stogo. Ukrainietiškas „iškyšulys“, prieinantis prie pat separatistams ir rusams svarbių kelių ir leidžiantis ukrainiečiams ugnimi pasiekti svarbius jų infrastruktūros objektus – tikra rakštis paslėpsniuose.
Tad dar prieš „paliaubas“, vykstant pilnakraujam karui, čia besiveržiančias Ukrainos pajėgas separatistai stengėsi žūtbūt sulaikyti – todėl ir jų priekinės pozicijos taip arti ukrainiečių. O ir dabar kai kurie separatistų ugnies taškai stumtelėti dar arčiau.
Tad, pasak Ukrainos karių, jei separatistai ir Rusijos pajėgos nuspręstų pradėti didelio masto puolimą, jie pasistengtų padaryti patį, ką ir su buvusiu Debalcevės placdarmu – suėmę ukrainiečių pozicijas iš trijų pusių, pasistengtų jas uždaryti į „katilą“, kartu stengdamiesi pramušti jų gynybos pozicijas, esančias „promzonoje“, frontaliniu puolimu iš priekio, užgulę visa mase.
Mat, ukrainiečių tvirtinimu, separatistai tikrai neatitraukė, pagal Minsko susitarimų reikalavimus, visos sunkiosios ginkluotės bei šarvuotos technikos nuo fronto linijos, o priešingai – sutelkė ją ties savo pozicijomis, lyg rengdamiesi puolimui.
Gal tai netrukus ir įvyks? Pasak Arabo, visai neseniai separatistų ir rusų pajėgos su visa technika buvo visiškai priartėjusios prie ukrainiečių pozicijų, tačiau vėliau, dar „pavaišintos“, atsitraukė.
„Tai – ir nuolatinis psichologinis spaudimas mums, ir, aišku, mūsų silpnų vietų bei budrumo tikrinimas“, – sako Arabas.
Kai kurie kiti jo kolegos teigia, kad separatistai ukrainiečių pajėgas stengiasi nustumti kuo toliau arba bent kuo labiau išplėsti „pilkają zoną“, taip pasiimdami dar bent gabalėlį teritorijos į savo kontrolę.
Toliau aidint šūviams ir sprogimams, Ukrainos karys tvirtina, kad tokie garsai dieną – „tik žiedeliai“ ir netgi „tyla“, o „tikros linksmybės“ prasideda vakare, artėjant sutemoms, ir, suprantama, naktį.
„Tada jau prasideda ir 120 mm ir didesnis kalibras, uždraustas Minske, virš galvų pradeda skraidyti bepiločiai. Kai kurie – dideli, kaip karvės, o jų garsas – lyg traktorius važiuotų. Na ir, aišku, „dėrgėškės“ (diversinės-žvalgybinės grupės – red.) landžioja. Va, kartais mėgsta įlįsti tarp šitų mūsų dviejų įtvirtintų punktų, pašaudo į vieną, į kitą ir taip provokuoja, kad mūsiškiai vieni į kitus pliektų“, – rodydamas žemėlapį, aiškina Arabas.
Stambaus kalibro sviediniai, pasak kario, dažnai skrenda virš „devyniukės“, taikydami į tolimesniame pakraštyje esančias ukrainiečių reguliariosios armijos pozicijas. Kartais krenta arčiau, o jų sprogimų sukeltos oro bangos, pasak Arabo, būna tokios stiprios, kad jas galima justi visu kūnu.
Neoficialiai teigiama, kad kartais separatistai ir ukrainiečių pajėgos slapta susitaria vieni kitų tam tikrą laiką neliesti, nešaudyti į kokias nors konkrečias vienas kito pozicijas. Tačiau tai, aišku, vis viena neapsaugo nuo abipusių aukų. Tuo tarpu Arabas teigia, kad vos prieš kelias dienas per vieną bombardavimą žuvo net 15 ukrainiečių karių.
Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad ta oficiali statistika, kurią skelbia ir Ukrainos aukščiausia karinė vadovybė bei vadinamosios antiteroristinės operacijos štabas apie apšaudymus ir aukas Avdijivkoje – labai sąlygiška.
Juk neįmanoma suskaičiuoti visų rūšių ginklų šūvių iš abiejų pusių, kurie aidi kiekvieną dieną ir kone kiaurą parą, o ir duomenys apie aukas greičiausiai retkarčiais būna sumažinti.
Į apkasus – tiesiai iš kiemo
„Ką gi, dabar startuosim į „nuliovkę“, kur yra mūsų ginkluotas įtvirtintas punktas“, – kieme praneša Arabas, padėdamas užsivilkti prie žemės lenkiančią neperšaunamą liemenę ir užsimaukšlinti šalmą.
Šalia mikroautobuso vairuotojo atsisėdęs karys automato vamzdį nukreipia į langą, o vairuotojui liepia klausyti važiuoti kuo greičiau. „Vietomis čia reikia spausti iki dugno“, – sako Arabas.
Tos vietos – tai pirmiausia medžiais ir krūmais apaugę kelio pakraščiai, įsukus į „promzoną“, iš kurių apšaudyti pro šalį važiuojantį automobilį – vienas juokas. Prie posūkio priekyje lėkęs Laimingojo automobilis staigiai stoja ir uždengia visą kelią, vedantį į „liaudies respublikos“ teritoriją, taip pridengdamas į priekį praleidžiamus iš paskos važiuojančius automobilius.
Po kelių minučių automobiliai stoja nuošalioje gatvelėje, kur baigiasi ištuštėjusių gyvenamųjų namų kvartalas. Tai, kad vienas iš namų – vartai į priešakines linijas bei įtvirtinimus, išduoda tik šalia esantis įtvirtintas punktas ir ant namo fasado prikaltos lentos su patriotiniais ukrainietiškais šūkiais.
Namo vidaus kieme būriuojasi reguliariųjų pajėgų ir „Kyiv-1“ kariai, kurie neginkluoti ir ruošia sau maistą, ilsisi, rūko.
„Jūsų apsilankymo tikslas?!“, – dirbtinai griežtu ir pakeltu tonu juokaudamas klausia vienas iš karininkų, taip sukeldamas aplinkinių juoką.
Žengtelėjus dar kelis žingsnius per kiemą, už ūkinio pastato kampo iš karto prasideda apkasai, kurie vinguriuoja tolyn į laukus bei krūmynus ir veda nuo vieno įtvirtinto ugnies taško prie kito.
Laimingasis, Arabas ir Taikusis liepia eiti kuo greičiau ir kuo žemiau susilenkus, rodo apkasų šonuose giliau įkastas ir iš viršaus uždengtas kiaurymes, kuriose saugiau slėptis nuo stipresnių bombardavimų.
„Ką gi, štai nuliovkė, nuliškiau nebūna“, – sako kariai, atsidūrus viename iš įtvirtinimų. Tiesiai priešais jį – tuščias plotelis ir sprogimų bei šūvių apdraskyti krūmai. Juose, karių teigimu, dažnai lankosi separatistų grupės ir arba slapta stebi ukrainiečių pozicijas, arba jas staiga apšaudo ir pabėga.
Įtvirtintame punkte budintis karys tvirtina, kad tai atsitiko ir šios jo pamainos metu, ketvirtą valandą ryto. „Va, iš ten, iš tų krūmų pyškino iš automato“, – į šone esančią lomelę rodo ukrainietis.
Išeitis – tik karas?
Kalbantis su Arabu įtvirtinimuose, tolėliau ir vėl girdėti sprogimai. Šiek tiek vėliau du iš jų pasigirsta žymiai arčiau ir garsiau. Iki tol visiškai abejingu buvęs karys išorėje, apkasuose esančių draugų teiraujasi, kur smogė. Aišku, į „promką“.
Per raciją praneša, kad tai buvo virš žemės sprogstantys sprogmenys, viską aplinkui iš viršaus apipilantys skeveldromis. Tai – viena iš daugybės mirtinų „dovanų“ rūšių, kurias į ukrainiečių pusę siunčia rusai su separatistais.
Tad Arabo nuomonė apie Minsko susitarimus ir paliaubas bei derybas apskritai su separatistais bei Rusija – aiški ir kategoriška. Pasak jo, tai – beprasmiška veidmainystė.
Viena, teigia Arabas, anoji pusė visiškai nesilaiko paliaubų sąlygų. Antra, jei Ukrainoje vyksta oficiali „antiteroristinė operacija“ (tą terminą karys, kaip ir absoliuti dauguma jo kolegų, ištaria ironiškai), tai kodėl deramasi su teroristais“.
Juk, visame pasaulyje, retoriškai klausia Arabas, su teroristais nesiderama, o tik kariaujama?
Trečia, ukrainiečio teigimu, net ir tuo atveju, jei bus surengti kažkokie „rinkimai“ ir „liaudies respublikos“ bus įteisintos, jokios taikos vis viena nebus, o separatistai toliau kurstys karą visoje Ukrainos teritorijoje.
Tad, Arabo teigimu, belieka viena – vėl pradėti žūtbūtinį plataus masto puolimą ir, nepaisant nuostolių, resursų ir laiko, pagaliau sutraiškyti separatistus karine jėga.
Arabas teigia, kad tokios nuomonės laikosi ir dauguma savanorių batalionų narių. Jis teisus – daugelis savanorių batalionų ir net reguliariosios kariuomenės atstovų išties įsitikinę, kad separatistus reikia ir galima galutinai pritrėkšti, o to kariuomenei neleidžia baili, ištižusi ir parsidavusi aukščiausia politinė bei karinė valdžia.
Tačiau ne mažiau karių – pirmiausia, reguliariojoje kariuomenėje, kuri ir dirba didžiausią bei juodžiausią šio karo darbą, tokius karingus šūkius atmeta ir vadina juos visiškai nerealiais ir net pražūtingais.
Pasak tų karių, Rusijos žūtbūt remiamus separatistus visiškai sutriuškinti ir atsikovoti Donecką bei Luhanską gabūt būtų įmanoma tik didžiulių nuostolių – taip pat ir civilių vietos gyventojų tarpe – sąskaita.
Bet ir žūtbūtinis bei nieko nebojantis karas nebūtinai baigtųsi Ukrainos pergale, be to jis atneštų jai ir milžiniškus politinius, diplomatinius bei ekonominius nuostolius ją vis dar remiančiuose Vakaruose.
Net ir tarp Arabo bendražygių, kurie būriavosi į apkasus vedančiame namo kieme, buvo tokių, kurie atvirai teigė taip pat manantys, kad karinio šio karo sprendimo nėra.
Tad po to įsisiūbavusiose diskusijose dauguma sutiko, jog karas iš tiesų pasibaigs tik tuomet, kai žlugs dabartinis diktatūrinis Rusijos režimas, kuriam karas su Ukraina – gyvybinė funkcija, o kada tai atsitiks ir kokiu būdu – neaišku. Be to, didžiulė problema, pasak Ukrainos karių – vietos gyventojai, kurių sovietiniam ir diktatūriniam mąstymui bei priešiškumui Ukrainai pakeisti prireiks ne mažiau laiko ir pastangų.
Vienas iš karininkų atkakliai kartoja, kad apskritai reikia įvesti visuotinės rinkimų teisės apribojimus – leisti rinkimuose balsuoti tik tiems, kurie tvarkingai moka mokesčius valstybei.
„Mes tai stovėsim, esam kare jau dvejus metus ir tai apskritai tapo mūsų naujas gyvenimas – su naujais draugais, artimaisiais ir šeimomis“, – apie tai, kad jau priprato gyventi mirtinoje karo nežinioje be pabaigos, sako Laimingasis ir jo bendražygiai.
Paliekant priekinius įtvirtinimus, kuriuose, vakarėjant, ima sklisti gitaros garsai, o aplinkui grojantįjį susibūrę jo bendražygiai, kaip visada, juokauja ir draugiškai šaiposi iš jo ir vienas kito.
Karo liepsnos – aušros šviesa?
Apkasuose bei priekinėse linijose esantys kariai kartoja ta patį, ką ir daugelis ekspertų, politikų bei diplomatų ne tik Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje – dabar laiką Minsko derybose tempianti Ukrainos valdžia, kuri atkakliai kartoja, jog nėra jokios alternatyvos šios deryboms, neturi jokios karo su Rusija strategijos ir apskritai jokios strateginės nuostatos okupuotų Donbaso teritorijų atžvilgiu.
Kariai greičiausiai teisūs ir dėl to, kad Minsko derybos – tai aklavietė ir apskritai pasmerktas dalykas, nes jis – nerealus. Juk net ir Kijevui palūžus bei įvykdžius visas Maskvos reikalaujamas sąlygas, šioji savo sąlygų tikrai neįgyvendintų ir toliau tęstų karą arba kitais būdais siektų sugriauti Ukrainos valstybę.
Tad galbūt Kijevui tiesiog pagaliau reikėtų oficialiai paskelbti tas teritorijas okupuotomis, už kurias pilną atsakomybę prisiima ten šeimininkaujanti „valdžia“, visiškai jas atkirsti nuo bet kokios finansinės paramos, išmokų bei infrastruktūros, kuo giliau apsikasti ties fronto linija ir kviesti pas save tuos vietinius žmones, kurie yra lojalūs Ukrainos valstybei bei jais visais būdais rūpintis?
Juk išties, galutinė šio karo atomazga priklauso nuo Rusijos režimo bei jo likimo. Ji bet kokiu atveju, bus taip pat kruvina – juk jei Ukraina norės išties kontroliuoti dabartines „liaudies respublikų“ teritorijas, ji čia savo valdžią galutinai įtvirtinti vis tiek turės ginklu.
O kol Kijeve ir kitose sostinėse bei politinėse aukštybėse ieškoma atsakymų į šį ir kitus klausimus arba tikimasi, kad pats gyvenimas pasuks kokia nors vaga, fronte toliau liepsnoja karas, kone kas parą nusinešantis vis naujas gyvybes.
To neatsitiko tą naktį, kai lrytas.lt korespondentas paliko Avdijivką – jau auštančiomis ESBO stebėtojų delegacijos, kurią buvo galima pavyti tik jau ties tolimesnėmis užkardomis, pėdomis.
„Pas mus ir vėl „šaudė“, – kitą rytą šiek tiek ironiškai rašė Arabas, lyg apie savaime suprantamą ir visiškai įprastą dalyką.
O štai ką rašė Laimingasis šį rytą, visomis didžiosiomis raidėmis ir su krūva šauktukų: „Vertė ant mūsų viską, ką tk galima versti! Naktis buvo tokia aktyvi, kad tai, kaip ji pereina į rytą, buvo visiškai nepastebima!!!“.
Sakoma, kad tamsiausia naktis būna prieš aušrą. Perfrazuojant Laimingąjį, tos aušros kartais net visai nematyti.
