Dar kartą atkreipiu dėmesį, kad beatodairiškai žudyti islamo vardu pasiryžta dažniausiai ne medresių mokiniai ar islamo universitetinių studijų absolventai, net ne pavyzdingieji to tikėjimo broliai, bet nusmukusios moralės, kaip taisyklė, į gyvenimo paraštes išstumti nevykėliai.
Kaip atrodo, šis faktas yra iškalbingas jau savaime, kita vertus, jį reikėtų detaliau apmąstyti, nustatant priežastines sąsajas tarp nenusisekusio gyvenimo ir užsiangažavimo kraugeriškai veiklai tikėjimo gynimo pretekstu.
Nesunku įsivaizduoti, kad toks visuomenės niekinamas, padugne laikomas, net pats savimi pasišlykštėjęs žmogėnas kartais nusprendžia pakelti savo gyvenimą į neva nepalyginamai aukštesnį lygį, iš atstumtojo ir menkystos pabandęs tapti herojumi ar antiherojumi. Nekalbėsiu dabar apie tai, kad kito žmogaus kraujo ir jo artimųjų kančių kaina nusprendęs išgarsėti antiherojus yra nesugebantis abstrakčiai mąstyti, be vaizduotės užuomazgų ir empatijos jausmo padaras, – visokių iškrypėlių per dideles žmonių mases pasitaiko, toks, tarkime, buvo Johno Lennono žudikas.
Tačiau su islamo vėliava apsireiškiantys teroristai yra truputėlį kitos pakraipo žudikai, jie – tikrai ne asocialai vienišiai, bet – priešingai – žmonių žudymais siekiantys herojaus statusą pelnyti, legendos personažu savo bendruomenėse atvirsti, užsitarnauti musulmoniškos populiacijos ir bendratikių pripažinimą žmogystos.
Nepražiopsokime šios išvados, ji labai aiškiai sako, kad jokios prevencinės saugumo priemonės nepadės išspręsti terorizmo problemos Vakarų demokratijos šalyse, kol čia, naudodamosi dosniu demokratijų svetingumu, išliks skaitlingos musulmonų bendrijos.
Bėgant laikui, norime to ar nenorime, privalėsime pabandyti suprasti, kad griežtos įvažiavimo į šalį kontrolės, emigrantų atsijojimo, įvertinant žmogaus tautybę ir etninę priklausomybę, neužteks, gyvenimas privers pamąstyti dėl to, kaip būtų galima atsikratyti didžiosios dalies, jeigu ne absoliučiai, musulmoniškos populiacijos Vakarų šalyse, vienaip ar kitaip pabandant išmėžti tą terpę, kur užgimsta terorizmas, nukasti užterštą dirvožemį, užauginantį nuodingus teroro vaisius.
Karo metais potencialiai priešiškas elementas yra internuojamas arba kitaip apribojamas. Karo su islamiškos prigimties terorizmu metu galima pasielgti dar paprasčiau, leidžiant musulmonams išvykti į savo istorines tėvynes, padedant jiems įgyvendinti išsikraustymo iš nemėgstamų Europos šalių planą net ir tokiu atveju, kai nėra galimybės sugrįžti į protėvių žemę, tarkime, nuperkant dėl šventos ramybės jiems kokios dykumos dalį ir apgyvendinant ten naujuosius reemigrantus.
Žinia, žydai sugrįžę į savo istorinę tėvynę sukūrė pavyzdinės demokratijos ir ekonominės gerovės šalį, savo ruožtu nesunku įsivaizduoti, kad dažniausiai išlaikytinio mentaliteto pabėgėliai musulmonai iš Europos savo antiutopinėje nausėdijoje išsiskerstų tarpusavyje arba išmirtų badu.
Labai norėčiau būti neteisus, bet bijau, kad gyvenimas anksčiau ar vėliau privers apmąstyti, o po to pritaikyti net ir tokia drastiškas priemones. Jeigu žinote geresnius būdus išlipti iš kruvinos balos, skelbkite savo išmintį ant kiekvieno kampo, pasistengdami jau nekartoti pasiūlymų apie tai, kaip nuolankiai būtų galima susitaikyti su skerdžiamos avies likimu.
Ar sakote, kad problemos išsispręstų, jeigu Europoje tarpstančios musulmonų bendruomenės būtų geriau integruotos į visuomenę, neužsidarytų savo getuose?
Tačiau jų ten niekas kitas neuždarė, Europoje gyvenančios, dažniausia iš arabiškų kraštų kilusios musulmonų diasporos užsisklendžia laisva valia, puoselėdamos svetimo dvasią demokratinės visuomenės principams ir vertybėms.
Tikriausiai pats Dievas sugalvojo patarlę: įsileisk kiaulę į Bažnyčia, tai ji užlips ir ant altoriaus! Tinkama daugeliui atveju, ši patarlė įgyja baugų didingą kalbant apie Europos musulmonus, kurie taip ir neprisiruošė visos populiacijos vardu vieningai pasmerkti tikėjimo brolių vykdomas šiurpias žudynes.
Patarlė tinka musulmonams kaip pirštas į akį.
