Apie tai lrytas.lt kalbėjosi su žinomu Rusijos ir Ukrainos žurnalistu, iš Maskvos pasitraukusio į Ukrainą, Krymo totorių televizijos kanalo ATR direktoriaus pavaduotoju Aideru Muždabajevu.
- Kaip vertinate šiomis dienomis Rusijos ištrimituotą jos specialiųjų dalinių ir „ukrainiečių diversantų“ susirėmimą Kryme, per kurį esą žuvo rusų kareiviai ir po kurio Maskva paskelbė, jog tolesnės Minsko taikos derybos beprasmės bei ėmė grasinti Ukrainai „atsaku“?
– Pirmiausia, niekas nežino, kas ten iš tiesų įvyko. Man pati tikėtiniausia versija – įvyko kažkokie rusų ir ar jų marionečių struktūrų susirėmimai su aukomis. Tačiau juk apie tai nebuvo žinoma dar tris dienas – Kremlius tylėjo ir, matyt, kūrė versiją.
Dabar toliau kurps „bylą“, „tyrimą“ ir vykdys masyvią propagandinę kampaniją.
Manau, kad tai – jau toli gražu ne pirmą kartą regėti veiksmai ir įprasta Rusijos taktika, kurią galima vadinti prekyba karu. Teisingiau – grasinimais karu.
Juk jau seniai aišku, kad Minsko „paliaubų“ susitarimai nebus įgyvendinti ir apskritai neturi perspektyvos. Vien dėl to, kad jie – naudingiausi ir reikalingiausi būtent Rusijai, nes yra sukurpti pagal jos kurpalį.
Juk kokia seka surašyti pagrindiniai jų punktai? Pirma – Kijevas legalizuoja „liaudies respublikas“ ir leidžia surengti ten „rinkimus“, jau po to esą Rusija grąžina Ukrainai sienos kontrolę ir neva palieka užimtas teritorijas, nors to, aišku, taip pat niekada nebus.
Rusija niekada nesutiks ir su šiuo metu Ukrainos keliama sąlyga, kad rinkimai būtų atviri ir skaidrūs, kad juose dalyvautų tarptautiniai stebėtojai.
Natūralu, kad Kijevas nepirko ir nepirks tokio Trijos arklio, procesas per metus nė kiek nepajudėjo ir nepajudės. Rusija seniai spaudžia Vakarus, kad šie prispaustų Kijevą nusileisti ir apskritai neberemtų jo ir pastaruoju metu Vakarai išies labiau spaudžia Ukrainą.
Tačiau dabar, matyt, Maskva galutinai įsitikino, ka ir to neužtenka, taigi, kaip ir daro visada, kalbant lošėjų terminais – smarkiai pakėlė statymus. Kone atvirai grasina Ukrainai karu, gąsdina, kad nebegrįš prie Minsko derybų stalo su „teroristiniu režimu“, žada apskritai nutraukti diplomatinius santykius.
Pagrindinis tikslas – vėl išgąsdinti Vakarus, kad šie, bijodami, jog Rusija išties griebsis kokios nors didelės karinės kampanijos, išties puls dar labiau spausti Kijevą, arba paskelbs jį pagrindiniu taikos proceso griovėju ir atšauks Rusijai sankcijas, o Ukrainą paliks likimo ir Rusijos valiai.
Nepamirškime ir Dūmos rinkimų rudenį, ir to, kad artėja galutinės tyrimo dėl Ukrainos Rytuose numušto Nyderlandų lėktuvo galutinės išvados. O jos gali tiesiai rodyti, kad Rusija -- teroristinė ar terorizmą remianti valstybė. Taigi, dabar reikia tokia teroristine valstybe paskelbti Ukrainą.
Tačiau sankcijų atšaukimas – bene svarbiausias dalykas, kurio Maskva žūtbūt siekia kiekvienu atveju ir kiekviena proga.
- Bet gal tai suveiks? Juk jau seniai akivaizdu, kad Vakarų vienybė sankcijų Rusijai klausimu braška vis garsiau.
– Manau, kad ne. Svarbiausia vis tiek bus tai, kad Minsko paliaubų sąlygos liks neįgyvendintos, taiga, jokio pagrindo jas atšaukti nebus. Be to, mano įsitikinimu, to niekada neleis bent jau dalis Europos Sąjungos valstybių – pirmiausia tos, kurios, kaip ir Lietuva, remia Ukrainą.
- O kas toliau? Jei Minsko derybų galutinai nebeliks, tai kas vietoje jų?
– Bus toks pusiau užaldytas konfliktas, kaip dabar – nuolat rusenančia fronto linija ir nuolatine plataus mąsto Rusijos invazijos grėsme.
- Tačiau gal ji ir įvyks – jei ne dabar, tai artimiausiu metu? Ar jūs, kaip ir daugelis kitų Ukrainos ekspertų, manote, kad daugiausiai, ko Rusija gali griebtis – tai didesni lokaliniai išpuoliai, dengiantis „liaudies respublikų“ armijomis? Juk dar sakoma, kad atviras plataus masto karas – pernelyg pavojingas reikalas, kuriam Rusija net ir neturi pakankamai pajėgų.
– Rusijos veiksmams apibūdinti tinka posakis „septyniese mane laikykite“. Žinote, kai Rusijoje per vestuves, kas nors nori su kuo nors susimušti, bet negali ar bijo, tai šaukia, „laikykite mane septyniese“ ir kas nors puola laikyti.
Tačiau tikrai negalima atmesti ir to, kad Rusija gali griebtis kokių nors didesnio masto karinių provokacijų – ar atvirai, ar prisidengdama. Apskritai, ar kas galėjo nuspėti tai, ko ji griebėsi Sirijoje?
Be to, pats dikatūrinis režimas – nestabilus, neprognozuojamas ir dėl to pavojingas darinys. Ypač, kai jam vadovauja žmogus, o to, kas jo galvoje, tikriausiai gerai nežino nei asmeninis psichoanalitikas, nei nuodėmklausys.
- Daugelis su nerimu ėmė klausytis per antras ar trečias lūpas iš Kremliaus viršūnių vėl svaidomų grasinimų atominiu karu – ir ne tik Ukrainai, bet ir Vakarams bei NATO. Juk net vėl ėmė sklandyti užuominos, kad Rusija gali užpulti Baltijos šalis. Kaip tai vertinate?
– Nieko nuostabaus – Rusija, kaip minėjau, visuomet gąsdina visais įmanomais dalykais ir stebi reakciją. Tad neatmetu, kad tokie grasinimai Baltijos šalims ir NATO jos propagandoje dažnės ir garsės.
Tačiau svarbiausia – ne gąsčiotis, o taip pat demonstruoti jėgą ir susitelkimą arba ta jėga atsakyti. Pavyzdžiui – sustiprinti sankcijas. Toks režimas, kaip Rusijos, juk masto gatvės chuligano kategorijomis ir pripažįsta tik jėgą.
Jis visada bando pirmiausia išgąsdinti, po to žiūrėti, kokia bus reakcija. Nuolaidžiavimą jis supranta tik kaip silpnumą ir darosi dar agresyvesnis bei įžūlesnis. O jei žinos, kad jam bus atsakoma „jei tu taip, mes tada taip“, trauksis.
Tai jam labai aiškiai reikia duoti tai pajusti.
- Ar sutinkate, kad karas Ukrainoje ir apskritai visa ši globalinė krizė baigsis tik, kai žlugs Rusijos režimas?
– Žinoma, kad tuo atveju, jei neliktų V.Putino, likęs politinis elitas nuspręstų, jog reikia nusileisti Vakarams, padėtis pasikeistų. Tačiau akivaizdu, kad Rusijos autoritarizmo prigimtis ir yra ta, jog jam būtinai reikia išorės priešų ir nesvarbu, o kas tam režimui vadovauja – ne taip svarbu.
Tačiau jei Vakarai rimtai imtųsi savo pagrindinio ginklo, baisesnio ir už atominę bombą – ekonominių sankcijų ir Rusijos režimo pinigų Vakaruose, režimas greitai subyrėtų, kaip kortų namelis. Juk visiems tiems vadukams svarbiausias dalykas ir yra pinigai, kurie ateina iš Vakarų ir yra ten vėl išplukdomi. Jie neturi jokios ideologijos ar kitokių gyvenimo orientyrų, nei juodi pinigai, kurių srautų gijos – Vakarų rankose.
Taip pat ir visuomenė, dabar apsvaigusi nuo imperinės karštinės, mikliai atsikvošėtų. Visa tai gali įvykti gana greitai.