Tai, kas dabar vyksta pasaulyje, tampa panašu į figūrų rikiavimą prieš tam tikrus įvykius. Juos numatyti nėra taip sunku, jei palyginami istoriniai duomenys. Ir kai į juos pažvelgi, mintyse ima kirbėti įkyrios mintys.
Ar dabar mes nesame priartėję prie vieno tų laiko slinkties vaisių, kuris jau baigia nunokti? Juk panašių burbulų palyginti neseniai jau yra buvę. Ir viskas baigdavosi tiesiog stebėtinai panašiai. Tragiškai.
Daugelio žmonių istorinė perspektyva yra ganėtinai trumpa: ji aktuali, kol yra likę gyvi tų įvykių liudininkai: tėvai, seneliai ar proseneliai. Kitaip tariant, 50–100 metų. Norint kastis giliau, reikia skaityti dokumentus ir susidurti su propaganda, kuri neišvengiamai juos visus yra apkibusi.
Tačiau gilintis į senus dokumentus – ganėtinai nuobodus reikalas, tai – archyvų specialistų darbas, kuris retai sudomina politikus, o masėms apskritai nerūpi. Ypač, kai jos gali rinktis iš tokios gausybės akis ir smegenis bombarduojančių pramogų srauto.
Nepriklausomai nuo laikotarpio, epochos ir pramogų ryškumo žmonės turi bjaurų įprotį kartkartėmis įsukti kruviną susinaikinimo ratą. Tiesa, susirėmimai, apgultys ir karai visuomet lydėjo civilizacijos raidą, tačiau kartais nutinka kai kas daug baisesnio, ir tai vyksta pagal tam tikrą dėsningumą.
JAV istorikas Tobias Stone'as ir kiti tyrėjai pastaruoju metu skiria nemažai dėmesio šitų dabar sparčiai besikaupiančių kritinių taškų analizei. Bet nereikia nė analitikų, nes ženklai matomi ir plika akimi: tautos ir individai vėl ruošiasi dideliems įvykiams.
Tai prasidėjo gerokai anksčiau nei karas Rytų Ukrainoje ar „Brexit“. Šie pastarieji įvykiai tik užtvirtino dėsningą kryptį. Štai kelių pastarųjų mėnesių ir dienų faktai.
Po nepavykusio karinio perversmo Turkija sparčiai gravituoja į Rusijos įtakos lauką ir tėra tik nelabai tolimos perspektyvos klausimas, kada ji paliks NATO.
Pirmą kartą po Šaltojo karo pabaigos JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir kitų šalių piliečiai raginami kaupti atsargas namuose „nenumatytiems įvykiams“ ir pradedami vėl mokyti civilinės saugos pagrindų. Rytų Europos šalys tai daro jau anksčiau.
Vokietija, Belgija ir Prancūzija rimtai svarsto sugrąžinti šauktinių kariuomenę.
Rusija rugpjūtį pradeda iš anksto neskelbtas didelio masto karines pratybas keliuose šalies regionuose, įskaitant Vakarų karinę apygardą, besiribojančią su Ukraina ir Baltijos šalimis. Taip Kremlius dar kartą primena, kad galėtų okupuoti Baltijos šalis „per vieną naktį“.
JAV pranešama apie mažėjančius Donaldo Trumpo reitingus, tačiau kyla pagrįstų abejonių dėl šių apklausų šališkumo, nes amerikiečių visuomenė jau senokai siunčia aiškius signalus, kam ji pasirengusi ir kaip balsuos.
Šia proga „Huffington Post“ labai teisingai pažymi, kad Amerika jau išsirinko D.Trumpą, ir padarė tai ne 2016-ųjų lapkritį, o gerokai anksčiau, kai net rimtais laikytuose TV kanaluose šviečiamąsias laidas pakeitė pramoginiai projektai masiniam, nemąstančiam vartotojui.
Kadangi Kremlius net neslepia esąs labai suinteresuotas D.Trumpo išrinkimu, galima numatyti, kokia kryptimi ir tempu viskas ims krypti Senajame žemyne britams pasitraukus iš ES ir JAV nusigręžus nuo Europos reikalų.
Norėdami pamatyti mūsų laukiančią ateitį pažvelkime į nelabai tolimą praeitį. Ar dar pamenate, kaip kaip Vakarų Europa (bent jau didžioji jos dalis) pasitiko XX amžių? Ogi kupina lūkesčių dėl ateities, apsvaigusi nuo techninio bei pramonės proveržio, puoselėdama menus, skaičiuodama palūkanas ir nesukdama galvos dėl kažkokių tolimų karų.
„Aš mačiau, kaip žmonija technikos ir dvasios sferoje pakilo neįsivaizduojamiems žygiams, vienu šuoliu pralenkdama tai, kas buvo sukurta per milijonus metų: lėktuvais užkariavo oro erdvę, žemiškąjį, ištartą žodį tą pačią akimirką pasiuntė per Žemės rutulį ir taip nugalėjo kosmosą, suskaldė atomą, nugalėjo klastingas ligas, kone kiekvieną dieną paversdavo įmanomu dalyku tai, kas vakar atrodė neįmanoma. Niekada, iki pat dabar žmonijos elgesys nebuvo šėtoniškesnis, o darbai ir žygiai dieviškesni.“
Taip 1942 metais paskutiniame savo romane „Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai“ rašė į Braziliją nuo kruvino košmaro Europoje pasitraukęs Stefanas Zweigas.
„Mūsų pasaulis visu tūkstantmečiu atkrito moralumo srityje... Mums buvo lemta matyti – ir vėlgi daugelis amžių to nematė – karus, kurie prasidėdavo nepaskelbus karo, koncentracijos lagerius, kankinimus, masinius plėšimus ir beginklių miesto bombardavimus, tokius žvėriškumus, su kuriais pastarosios penkiasdešimt kartų nebesusidūrė...“ – baigęs šį pražuvusio Europos aukso amžiaus metraštį S.Zweigas nusinuodijo kartu su žmona.
Ar garsaus rašytojo pasakojimas nieko neprimena? Ar Europa ne per ilgai gyvena taikos ir klestėjimo sąlygomis? Galbūt todėl taip lengva buvo užminuoti jos pamatus klastingais užtaisais: šeimos, tradicinių vertybių naikinimo, svetimšalių įsileidimo ir viso kita, kas veda į vieną neišvengiamą atomazgą?
Šiuo metu ginklais NATO pasienyje žvanginančiam V.Putinui net nereikia nieko daryti, tik laukti. Nes krikščioniškoji Europa ir be tiesioginio įsikišimo labai sėkmingai pati save naikina. Bet tai – rimta medžioklė, o medžioklėje po laukimo anksčiau ar vėliau ateina metas iššauti.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą saujelės intelektualų įvairiose šalyse šaukė apie artėjančią katastrofą. Žinoma, juos vadino isterikais ir kvailiais. Panašiai reaguojama ir dabar, kai kas nors pamėgina jungti „Brexit“, V.Putino nusikaltimus, D.Trumpo žygį į valdžią ir kitus dėlionės taškus.
Atrodytų, ką galime beturėti bendro su ta brutalia XX amžiaus pradžia: nei interneto, nei socialinių tinklų, nei tos mūsų įsikalbėtos pažangos, kuria taip patogu tikėti gyvenant vartotojo iliuzijų rojuje.
Bet pažvelk kad ir į prieškario Vienos gyvenimą, ir suprasi žiūrįs į veidrodį: žmonės godžiai seka naujienas apie teatro įžymybes, investuoja lėšas, kaupia fonduose senatvei, nerimauja dėl kritusio akcijų kurso ir su apsimestiniu susirūpinimu aptaria kokį nors genčių kraujo nuleidimą kitame žemyne. Tai – pasaulis, kuriame jau įsibėgėjo Versalio taikos įsuktas ciklas, Hitleris stumdo figūras ir tuoj prasidės dar neregėto masto skerdynės.
Iš kur tas amžinai besikartojantis patogus naivumas? T.Stone'as pateikia tris prielaidas:
1. Žmonės visuomet atidžiai žvelgia į dabartį, bet nenagrinėja praeities ir nemėgina numatyti ateities.
2. Žmonės dairosi tik į savo aplinką ir negali suprasti globalių procesų.
3. Žmonės neskaito, nesvarsto ar tiesiog nesugeba priimti kitokios nuomonės.
Būtent todėl taip gerai pavyko „Brexit“ rėksniams. Dėl to šitaip stebuklingai iškilo D.Trumpas. Rusija ir Turkija tai jau seniai turi, įkandin seka dalis Europos tautų. Daugelis šiuos nerimą keliančius reiškinius mato kaip izoliuotas, atskiras problemas, nors tai – vieno visai nejuokingo žaidimo sudėtinės dalys.
Belieka savęs paklausti: kam XXI amžiuje teks hercogo Ferdinando vaidmuo? Jei nepamenate tokio, priminsiu, jam teko liūdna garbė būti nužudytam Sarajeve taip įžiebiant Pirmąjį pasaulinį karą.
Ar gali nutikti taip, kaip numato juodųjų scenarijų piešėjai? Kad įkandin britų panašius referendumus surengs prancūzai ir italai. ES toliau merdės. Amerika išsirinks D.Trumpą, šis imsis vidaus reikalų, NATO toliau silpnės.
Spaudžiamas nepatenkintųjų dėl žlungančios ekonomikos ir išsiilgusiųjų revanšo prieš Vakarus V.Putinas turės vėl kažko griebtis užsienyje. Lengviausiu taikiniu pagal išmėgintą „taikdarių“ schemą taps Latvija. Jos rytus atplėš ten pasiųsti žalieji žmogeliukai. ES – skilusi. Pustuzinis valstybių palaiko jas finansuojančią Rusiją ir stabdo bet kokius koordinuotus NATO veiksmus. JAV su naujuoju prezidentu irgi svyruoja, todėl nesulaukę reakcijos rusai stumiasi toliau – į Lietuvą ir Estiją.
Baltijos šalys paskelbia karą Rusijai, nes nebeturi kitos išeities, dalis Europos valstybių jas palaiko, kitos patogiai laikosi nuošalyje su lūkesčiais, kad V.Putinui pakaks šių teritorijų. „Kaip į naują karą Europoje reaguotų „Islamo valstybė“? Kas pirmasis panaudotų branduolinį ginklą?“, – tokius klausimus kelia istorikas T.Stone'as.
Galbūt jis ir visi kiti istorijos stebėtojai klysta. Tačiau skaitant jų įžvalgas neramu dėl to, kaip gerai jos pagrįstos ir kokios yra daromos išvados. O jos štai kokios: žmonija visuomet atsitiesia po marų, kataklizmų ir pačios sukeltų masinių žudynių, taip pradėdama naują taikos ciklą. Tai vėliau netgi paskatina civilizacijos pažangą plačiąją prasme.
Tačiau didžiąją kainą visuomet sumoka tie, kurie pasitaiko po šituo viską šniojančiu istorijos dalgiu. O Europos kryžkelėje esanti Lietuva po šiuo dalgiu atsiduria visuomet.
