„Kai pabaigi vieną kovą, renkis dar vienai. Nuo to pavargstama“, – savo tautos likimą nupasakojo vienas kurdų karys, su draugais ir giminaičiais traukiantis atkovoti Mosulą iš IV džihadistų.
Pakeliui į Mosulą iš rytų atkeliavę kurdai vienas po kito išlaisvino kaimus ir miestelius nuo IV jungo. O informacijos sraute pasimetusi pergalė mažame Bašikos miestelyje lapkričio 8-ąją kurdams buvo svarbesnė nei daugelis galėtų pamanyti.
Atkovoti prie pat Mosulo esančios Bašikos ir atnešti atpildą istorines kurdų žemes užėmusiems džihadistams kurdų saugumo pajėgų kovotojai – dar žinomi kaip pešmergai – atvyko iš tolų toliausiai, „The New York Times“ straipsnyje „Dabar jie turės mirti“ rašo Jamesas Verini.
Karas kaip improvizacija
Kai kurie kariai apie šaukimą į mūšį išgirdo paskutinę akimirką, todėl į frontą atlėkė taksi arba juos pavėžėti iki karių kolonos pasisiūlė artimieji.
Kurdų kariai į mūšį eina apsirengę tiek su kamufliažu, tiek apsivilkę tradicinius drabužius – ilgas kelnes, medžiaginius diržus ir šalikus.
Retas pešmergas turi šalmą ar šarvus nuo kulkų, tačiau jie į frontą atvyksta apsiginklavę iki dantų: su savimi nešasi durklus, revolverius, kirvius, kelis dešimtmečius jų gentainiams tarnavusius kalašnikovus.
O jų naudojamos transporto priemonės margos kaip ir arsenalas. Į kovą jie lekia ne tik senais sovietiniais tankais, sportiniais automobiliais ir nuo minų apsaugotais šarvuočiais, bet taip ir buldozeriais ar ekskavatoriais.
Mat viduryje mūšio išsikasti apkasą arba nugriauti priešų įtvirtinimus ne mažiau svarbu nei išgyventi visur keliuose prislapstytas džihadistų savadarbes bombas. O prie transporto priemonių jie pritvirtina kameras „Go Pro“, kuriomis filmuoja mūšius ir vaizdais dalinasi internete.
Mosulo mūšyje kurdų užduotis buvo apsupti šį antrą didžiausią Irako miestą iš šiaurės ir rytų, neleisti islamistams pabėgti. Todėl atrodytų mažų kaimų ir miestelių atkovojimas buvo gyvybiškai svarbus.
Mūšyje jaučiasi gerai
Pakeliui link Bašikos miestelio kurdų pešmergų kolona buvo apšaudyta IV artilerijos sviedinių ir kulkų, lėkusių iš netoliese ant kalvos stūksančio namo.
Iš karto sureagavę kurdai savo transporto priemones pasistatė už trijų metrų ilgio smėlio kovos. Keli pešmergai užsikabarojo iki viršaus ir suleido apkabas į džihadistus, o likę – atsipalaidavo. Jie prisidegė cigaretes, išsitraukė mobiliuosius telefonus ir pradėjo darytis asmenukes.
Džihadistus trumpam patrankos šūviu nutildę kurdai dalį saviškių pasiuntė iš už kopos ant netoliese buvusios kalvos.
Ten atsiradusi kompanija dėl nieko nepergyvendama išlipo iš transporto priemonių, rūkydami ir toliau fotografuodamiesi juokavo vieni su kitais. Jų geros nuotaikos nesustabdė net prie pat atsidūrę du IV kovotojų paleisti artilerijos sviediniai.
Tada kurdai nutarė nieko nebelaukdami pulti sienos iš žemės apsuptą džihadistų užimtą pastatą. Vidury puolimo užsikirto ant sunkvežimio pritaisytas pešmergų automatas ir iš karto pasiliejo šmaikštūs kaltinimai.
„Turėjai automatą sutaisyti!“, – ant vieno kario rėkė ginklu besinaudojęs kurdas.
„Tai ne mano darbas! – kirto atgal karys. – Tu į frontą atvažiavai su taksi, o dabar vien tik aušini burną.“
„Tau ne lėktuvą reikėjo pastatyti, o automatą sutaisyti, dabar užsikabarok ir padėk man pataisyti automatą, – rėžė kurdas. Jei neateisi, padarysiu tau viską, kas blogo šiame pasaulyje.“
Automatas kaip mat vėl pradėjo veikti ir šaudyti švino srautą į džihadistus. Tą progą kurdai užsirūkė. Vėl.
Tęsinys antroje dalyje.
