Dabar civilizuoto pasaulio politika Kremliaus atžvilgiu keičiasi: Londonas nustos būti Rusijos oligarchų nešvarių pinigų plovimo centras, o Vašingtonas rimtai svarsto Europos dislokuoti vidutinio ir artimojo nuotolio raketų kompleksus.
Apie tai portalui gordonua.com kalbėjo 66-erių Jurijus Švecas – buvęs sovietų žvalgas, V.Putino bendrakursis KGB institute, prieš 25 metus emigravęs į JAV ir ten tapęs verslo žvalgybos analitiku.
Pateikiame pirmąją dalį.
– Prieš trejus metus jūs sakėte, kad „Putinas gali prisižaisti su savo grasinimais ir JAV prisimins apie savąsias raketas „Pershing“ arba jų šiuolaikines modifikacijas“, kurias išdėstys Europoje. JAV prezidentas Donaldas Trumpas jau pareiškė apie ketinimą trauktis iš Vidutinio ir artimojo nuotolio branduolinių pajėgų sutarties. Kaip tai atsilieps pasaulinei saugumo sistemai, kuri ir taip buvo pažeista 2014-aisiais, kai Rusija užpuolė Ukrainą? – gordonua.com paklausė J.Šveco.
– Rusijos kišimasis į rinkimus JAV ir nuodijimas Solsberyje tapo paskutiniais lašais, perpildžiusiais Amerikos valdančiųjų ir privilegijuotųjų kantrybės taurę.
Dabar mes išgyvename išties istorinį momentą, kai kardinaliai keičiasi JAV strategija putiniškos Rusijos atžvilgiu.
Iki šiol gyvavusi tarpusavio sunaikinimo strategija buvo paremta amerikiečių mąstysena, kad žmonės kitoje Atlanto pusėje yra pajėgūs suvokti: jei nuspaus raudoną mygtuką – atsakomuoju smūgiu garantuotai bus sunaikinti.
JAV karinis ir politinis elitas galiausiai suprato, kad Putino asmenyje turi reikalą su nenuspėjamu ir patologiškai meluojančiu žmogumi. Suprato, kad karinę strategiją reikia kurti tokią, kad net idiotui Kremliuje taptų aišku: jis bus sunaikintas atsakomuoju smūgiu, ir sunaikintas dar iki to laiko, kol rusiškos raketos pasieks Floridą ar Kaliforniją.
Todėl amerikiečiai prisiminė vidutinio nuotolio raketas, kurių „Pershing“ variantas galėjo nuskrieti iki Maskvos per 10-12 minučių. Tik štai naujų JAV hypergarsinių raketų skrydžio laikas bus dar trumpesnis.
Tai – tarsi užtaisytas pistoletas, pridėtas prie smilkinio kvailam gatvės chuliganui.
Tai atsakas į Putino užuominas apie pasirengimą panaudoti branduolinį ginklą, atsakas į Kremliaus zombių televizijų pliurpalus apie galėjimą paversti Ameriką radioaktyviais pelenais, į besijuokiančius „Iskander“ raketų kompleksus, į mosikavimą mistiniu stebuklingu ginklu, į beprotiškas idėjas surengti antrąją Jaltos konferenciją, per kurią Putinas ir Amerika pasidalys pasaulį įtakos sferomis, atsakas į agresiją prieš Ukrainą ir kitus putiniškos Rusijos „juokelius“.
– Bet dalis ekspertų įsitikinę, kad JAV tikslas pasitraukti iš Vidutinio ir artimojo nuotolio raketų sutarties yra ne tiek noras įtraukti Rusiją į naujas ginklavimosi varžybas, o siekimas atsispirti Kinijai, dislokuojant šiuolaikiškas raketas amerikiečių bazėse Azijos ir Ramiojo vandenyno regione.
– Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartis apima išskirtinai JAV ir Rusiją. Jei Kinija iš tiesų dabar taptų pagrindine Vašingtono nerimo priežastimi, pakaktų pasirašyti papildomą protokolą prie sutarties, kuriame būtų užfiksuota, kad ši neliečia Azijos žemyno. Ir viskas, jokio triukšmo dėl pasitraukimo iš esamų sutarčių.
Todėl neabejokite: Kremliuje puikiai suprato, kad JAV noras nutraukti sutartį nukreiptas būtent prieš Rusiją. Ir nutraukimo priežastis suformuluota tokiu būdu, kad naujas susitarimas artimiausiu metu neįmanomas.
Su Putinu niekas nesiderės. Kalbos baigėsi. Dabar JAV greitai sukurs naujas vidutinio nuotolio raketas, tikriausiai hypergarsines, ir sukraus jas visiškai parengtas, kad prireikus dislokuotų arčiau Maskvos. O paskui Putinui nubrėš leistinas ribas, kurių peržengimas nedelsiant iššauks šių raketų dislokavimą.
Idėja tokia: atmušti Putinui norą teršti už Rusijos ribų ir priversti jį susikoncentruoti į vidaus reikalus – ekonomikos, mokslo, švietimo plėtrą, žmonių gyvenimo gerovės kėlimą, demografinės padėties gerinimą. Į tai, ko jis nemoka ir nemėgsta daryti.
– Kodėl šiame kontekste tokį svarbų vaidmenį atliko incidentas Solsberyje?
– Solsberyje įvyko ne incidentas, o tarptautinis nusikaltimas prieš branduolinę valstybę – NATO narę, naudojant masinio naikinimo ginklą, kuris uždraustas tarptautine konvencija.
– Kremlius ne kartą susidorojo su perbėgėliais į užsienį. Ryškus pavyzdys – buvęs KGB pulkininkas Aleksandras Litvinenka, nunuodytas poloniu Londone. Bet Vakarai ir priešą tą užmerkdavo akis. Kodėl būtent nuodijimas Solsberyje tapo paskutiniu lašu?
– Šios operacijos žlugimas parodė, kad ji buvo sumanyta Putino. Jis ne tik dengė dalyvius, bet – labai tikėtina – vadovavo šiai operacijai, tuo pat metu pademonstruodamas stulbinančią profesinę nekompetenciją ir avantiūrizmą.
Ir pati mintis apie tai, kad šitas begalvis chuliganas turi priėjimą prie raudono mygtuko, todėl su juo reikia ką nors daryti, pagaliau privertė amerikiečius prisiminti apie vidutinio nuotolio raketas.
O kaip gerai viskas prasidėjo! Juk nunuodijimas Solsberyje turėjo tapti pavyzdiniu-parodomuoju šou neseniai sukurtų specialiųjų operacijų pajėgų, dar ir GRU (Vyriausiosios žvalgybos valdybos – Red.) įkūrimo šimtmečio išvakarėse. Šie „specopsai“, kaip juos vadina amerikiečiai, yra mylimas V.Putino vaikas, sukurti kurį jis pavedė savo apsaugininkui.
– Turite galvoje Viktorą Zotovą, Rusijos nacionalinės gvardijos vadovą?
– Ne, Diuminą.
– Aleksejų Diuminą, dabartinį Tulos srities gubernatorių, o nuo 1999-ųjų iki 2007-ųjų – Rusijos prezidento asmeninės apsaugos darbuotoją?
– Taip. Kaip buvęs specialiųjų tarnybų atstovas, galiu jums pasakyti: tik visiškas idiotas gali patikėti apsaugininkui kurti specialiųjų operacijų pajėgas.
Apsaugininkai Rusijoje – specifiniai žmonės. Tai tarnyba, ypač artima šeimininko kūnui. Ten svarbiausia – patarnauti, griūti ir padaryti atsispaudimą.
Pamenu, tarp apsaugininkų buvo populiarus juokelis: nenutaisykite protingo veido, jūs gi karininkas! Dar SSRS laikais prasidėjo, kad 80-mečiai senoliai valdė šalį, o apaugininkų pareiga buvo juos aptarnauti – iki tokio lygio, kad nunešti į tualetą, pasodinti, o paskui sėkmingai nukelti nuo puoduko.
Valdant Putinui apsaugininkai ėmė kilti. Turiu įtarimą, jog jis jaučia jiems psichologinį artumą. Juk pats Putinas prie Anatolijaus Sobčako irgi atliko tam tikros rūšies patarnautojo vaidmenį – tampė lagaminus, bėgiojo sumuštinių.
Dabar jis savo apsaugininkui pavedė sukurti specialiųjų operacijų pajėgas ir pirmą kartą jas išbandė Ukrainoje, kai 2014-aisiais „evakavo“ Janukovyčių.
– Žurnalistų tyrėjų duomenimis, už „Krymo operaciją“ ir Janukovyčiaus „išgelbėjimą“ Diuminas bei vienas Solsberio nuodytojų Ruslanas Boširovas, kurio tikrasis vardas yra Anatolijus Čepiga – Rusijos Generalinio štabo Vyriausios valdybos pulkininkas, – slaptu įsaku gavo Rusijos didvyrių vardus.
– O juk operacija nebuvo ypatinga: Ukrainos stepėje Janukovyčių pasodino į sraigtasparnį ir pasiuntė į Krymą – turint galvoje, kad tuo metu Ukrainoje iš esmės nebuvo nei veiksnios armijos, nei spectarnybų.
Palyginkite šią operaciją su ta, kurią atliko Otto Skorzeny (Antrojo pasaulinio karo metu jis buvo Vokietijos SS karininkas – Red.) – jis ištraukė iš įkalinimo jau nuverstą Italijos diktatorių Benito Mussolinį. Žiema, kalnai, pilis, saugoma Italijos karių, beveik nevaldomi sklandytuvai. Čia tai tikra specoperacija, nepriekaištingai įvykdyta kariniu ir logistiniu požiūriu!
Galiu lažintis, Putinas jautėsi beveik Scorzeny, kai per savąsias zombių teleivizijas didžiuodamasis pasakojo, kad jam asmeniškai vadovaujant buvo išgelbėtas bėglys Janukovyčius.
Matyt, V.Putinas nusprendė: gerai, Ukrainoje pabandėme, reikėtų ir Vakaruose pabandyti, juolab kad šiuo tikslu specialiųjų operacijų pajėgos ir buvo kuriamos.
Panašių specialiųjų pajėgų priešistorija buvo Sovietų sąjungoje, bet V.Putinas apie tai, tikriausiai, pamiršo.
1960-ųjų pabaigoje KGB buvo įkurtas „B“ skyrius, apie kurio gyvavimą Vakaruose sužinojo visiškai atsitiktinai. 1971-aisiais KGB rezidentūros Londone bendradarbis Olegas Lialinas, atstovavęs būtent šitam „B“ skyriui, perėjo į anglų pusę ir viską jiems papasakojo.
Tai, ką išgirdo, sukrėtė ne tik britus, bet ir visą civilizuotą pasaulį.
– Kas būtent sukrėtė?
– Paaiškėjo, kad KGB įsteigtas skyrius, kuris iki smulkiausių detalių planavo teroristines ir diversines operacijas Vakaruose.
– Kokiu tikslu?
– Destablizacija iš vidaus „didelio karo“ išvakarėse. Lialinas papasakojo apie platų agentūrinį tinklą, kuris valandą „Č" turėjo surengti seriją diversijų – netgi tokių, kaip, pavyzdžiui, Londono metro užtvindymas ar užsienio valstybinių veikėjų nužudymai.
Tai, kad anglai apskritai sužinojo apie „B“ skyriaus egzistavimą ir rengiamas specoperacijas, tapo viena didžiausių sovietų žvalgybos nesėkmių. Didžioji Britanija nedelsdama išsiuntė iš šalies daugiau kaip šimtą sovietų atstovybių bendradarbių ir tapo SSRS žvalgybai neprasiskverbiama juodąja skyle iki pat SSRS žlugimo.
Maža to, kad išspyrė visus rezidentūros darbuotojus – kiekvienas likęs buvo sekamas 24 valandas per parą. Dirbti tapo praktiškai neįmanoma.
Žinau tai kaip faktą, nes 1980-ųjų pabaigoje, kai buvo ruošiamas eilinis SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo ir Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Thatcher susitikimas, aš bendravau su mūsų žvalgybos Didžiojoje Britanijoje analitikais, nes turėjau tarp anglų gerą informacijos šaltinį.
Analitikai man skundėsi: „Įsivaizduoji, mes netgi nežinome britų vyriausybės oficialios pozicijos konkrečiais bendradarbiavimo su Sovietų sąjunga klausimais!“.
Nežinojo oficialios pozicijos, o ką bekalbėti apie konfidencialią informaciją.
Žodžiu, skandalas buvo neįtikėtino mąsto. Po žlugimo Anglijoje „B“ skyrių uždarė, ir teisingai padarė. Tuo metu Kremliuje priėjo išvados, kad reikia gerinti santykius su Vakarais, švelninti situaciją, o ne užsiiminėti įvairiausia velniava, tokia kaip planai užtvindyti Londono metro.
– Nuo tada KGB visiškai nutraukė diversinę veiklą užsienyje?
– Iki sovietinių karių įsiveržimo į Afganistaną (1979-ųjų pabaigoje – Red.). Šiai operacijai KGB Pirmojoje vyriausiojoje valdyboje buvo sukurta specialiosios paskirties grupė „Vympel“, kurios užduotis buvo diversijų Vakaruose rengimas „Č“ valandą.
Beje, specgrupė veikė užgrobiant Hafizullah Amino (tuometis Afganistano vadovas – Red.) rūmus, bet, išskyrus Afganistaną, jos niekur daugiau nenaudojo.
Per 1991-ųjų rugpjūčio pučą specialiosios paskirties būriai „Vympel“ ir „Alfa“ atsisakė vykdyti KGB pirmininko įsakymą šturmuoti Baltuosius rūmus Maskvoje ir areštuoti Borisą Jelciną. Kai Gorbačiovą trumpam grąžino į valdžią, jis tuoj pat išformavo specialiosios paskirties grupę – nes sužinojo, kokie ten žmonės surinkti, ką gali padaryti ir kiek pavojingi pačiai Kremliaus viršūnei.
– Ar prezidentaujant Jelcinui buvo bandyta sukurti KBG „B“ skyriaus rusišką versiją?
– Jelcinas bijojo KGB ir ją pakeitusios FSB (Federalinė saugumo tarnyba – Red.). Jo pagrindinė idėja buvo jei ne sugriauti Rusijos spectarnybas, tai bent paversti jas amorfišku neefektyviu organu. Būtent dėl to Putiną ir paskyrė FSB direktoriumi 1998-aisiais.
Pripažinkime: su užduotimi sugriauti Rusijos spectarnybas iš vidaus Putinas puikiai susitvarkė ir operacija Solsberyje tai įrodo.
– Jei Didžioji Britanija dar 1970-aisiais tikrai išsivalė nuo sovietų agentūros, kodėl tada vėliau leido Rusijos oligarchams, susijusiems su FSB, pumpuoti į šalį pinigus?
– Po Antrojo pasaulinio karo Didžioji Britanija liovėsi būti imperija ir nutarė tapti pasaulio finansų centru. Aš keletą metų užsiiminėjau Londono bankų kreditais, turėjau šimtus reikalų, susijusių su šiais klausimais.
Pavyzdžiui, jei kas nors kreipdavosi į Anglijos banką kredito, aš tikrinau potencialaus kliento praeitį. Tiesiai kalbant, rinkau informaciją, kuria remdamasis bankas spręsdavo – ar duoti kreditą, ar yra rizika, kad žmogus paims pinigus ir pabėgs.
Dažnai susidurdavau su situacija: rašai, kad žmogus neaiškus, verslo kilmė susijusi su KGB ar su organizuotu nusikalstamumu, o gauni maždaug tokį atsakymą – „oj, juk tai buvo seniai, toje situacijoje mažai kam pavykdavo išlikti švariam…“
Apskritai, britai nenorėjo atsisakyti rusiško kapitalo ir sąmoningai (dabar patys tai pripažįsta) pavertė Londoną nešvarių pinigų plovimo centru.
– Ar Londono politika Rusijos oligarchų atžvilgiu išties pasikeis?
– Prieš keletą metų kalbėjaus su vienu britų bankininku garsiajame Londono „The Gherkin“ – stikliniame dangoraižyje, dėl savo charakteringos formos pramintu agurku ar kornišonu.
Bankininkas man rodė vaizdą į Londoną iš paukščio skrydžio ir kalbėjo: „Anksčiau mes gyvenome Artimųjų Rytų šeichų sąskaita, jie čia tempė pinigus. Pastaruoju metu gyvename rusų oligarchų sąskaita, jie čia tempia pinigus. Bet ir tai greit baigsis, todėl mes rengiamės gyventi Kinijos milijardierių sąskaita“. Tam buvo ruošiamasi iš anksto.
– O prieš keletą metų dabartinė Didžiosios Britanijos premjerė Theresa May, tuometė vidaus reikalų ministrė, priešinosi atviram teismo procesui dėl Litvinenkos nunuodijimo, kad nesipyktų su Rusija.
– Aš dalyvavau Litvinenkos byloje, daviau parodymus Londono Karališkajam teismui ir nuolat kartojau: geriausia prevencinė priemonė prieš potencialius nusikaltimus – bausmės neišvengiamumas. Jei jūs dabar nenubausite nusikaltimo vykdytojų ir užsakovų – vėliau bus blogiau. Daug blogiau.
Litvinenkos byla pasiekė teismą, nors iš britų vyriausybės pusės buvo noras viską užgniaužti dėl verslo interesų. Bet dabar jie suvokė, kad tai buvo strateginė klaida.
Nuodijimas Solsberyje pakankamai aiškiai parodė ir Londonui, ir Vašingtonui, kad Rusiją praktiškai asmeniškai valdo neadekvatus žmogus ir kalbėtis su juo apie ką nors rimta nėra prasmės.
Beje, čia kyla įdomus praktinis klausimas: Putinas iš tiesų psichiškai neadekvatus ar simuliuoją lengvą pamišimą?
Savo laiku JAV prezidentas Richardas Nixonas nurodė savo patarėjui nacionalinio saugumo klausimais Henry Kissingeriui sulošti su rusais: paskelbti, kad Nixonas beprotis ir gali įžiebti branduolinį karą, todėl geriau su juo pradėti derybas dėl ginklavimosi kontrolės.
Kissingeris pabandė sulošti su SSRS pasiuntiniu Jungtinėse Valstijose Anatolijumi Dobryninu. Suveikė, ir viskas baigėsi dviem itin reikšmingomis sutartimis dėl branduolinės ginkluotės ribojimo ir priešraketinės gynybos.
Po SSRS griūties Kissingeris pradėjo konsultuoti klientus Maskvoje. Iš pradžių Michailą Chodorkovskį, kol šis buvo turtingiausias žmogus Rusijoje. Kai jį pasodino, ėmė konsultuoti Putiną.
Žinantys pasakojo, kad Kisa (taip švelniai Kissingeris buvo vadinamas KGB) labiau už viską mėgsta gražias moteris ir pinigus. Visiškai įmanoma, kad Kissingeris patarė Putinui apsimesti kiek neadekvačiu, kad paspaustų Vakarus.
Šios versijos naudai gali liudyti faktas, kad pirmąja akivaizdžia Putino „lengvos beprotystės“ apraiška tapo jo kalba Miunchene 2007-aisiais, netrukus po to, kai Chodorkovskį pasodino, o Kissingeris ėmė dirbti Putinui.
– Vadinasi, Vašingtonui paskutiniu lašu tapo Kremliaus kišimasis į rinkimus JAV, o Londonui – jos teritorijoje panaudotas cheminis ginklas. Reiškia, „gilaus susirūpinimo“ periodas tikrai baigėsi ir Vakarai – su JAV ir Didžiąja Britanija priešakyje – pradės Rusijos atžvilgiu elgtis kietai?
– Panašu kad taip. Nuodijimo Solsberyje pavyzdžiu Vakarai suprato, kad reikalą turi su pavojingais idiotais. Pažodžiui: idiotai planavo operaciją, idiotai ją vykdė, o pagrindinis idiotas palaimino, kontroliavo operaciją ir dengė nesėkmę.
Tai buvo fantasmagoriškas reginys. Visas pasaulis apstulbęs žiūrėjo per televiziją, kaip du neadekvatai vargais negalais dėlioja kvailą legendą apie savo kelionę į Solsberį – lyg dvejetukininkas, užskirsdamas, atsakinėja blogai išmoktą pamoką.
Bet mažai kas už to įžvelgė kai ką gerokai svarbesnio. Juk šiuos neadekvatus vykdyti užduoties galėjo pasiųsti tik tokie patys neadekvatai. Ir instruktavo juos taip pat neadekvatai.
Tie abu, „Petrovas ir Vasečkinas“, savimi absoliučiai įkūnija visą GRU ir specialųjų operacijų pajėgas. Ir viršininkai jų irgi tokie patys. Normalus viršininkas tokių pavaldinių neturėjo teisės pasiųsti į šią užduotį, kuri buvo pati svarbiausia nuo putiniškų specoperacijų pajėgų įkūrimo momento ir joje turėjo dalyvauti tarnybos „pažibos“.
Ir visi pamatė tas „pažibas“. Šia prasme „Petrovas ir Vasečkinas“ – tikri Rusijos didvyriai. Kokia šalis, tokie jos ir didvyriai.
– Litvinenkos nužudymo operacija irgi buvo įgyvendinta idiotiškai: vykdytojai poloniu užteršė pusę Londono. Arodo, Kremlius visada dirbo nemokšiškai ir purvinai, tiesiog anksčiau Vakarai į tai užmerkdavo akis, o čia staiga atsitokėjo.
– Ką reiškia „visada? Buvo nesėkmių, žlugusių operacijų, bet visiškas idiotizmas prasidėjo būtent prie Vovos Putino, nes specialiosiomis operacijomis užsiėmė apsaugininkai.
Nuo ko prasideda bet kuri specialiųjų tarnybų operacija? Nustatomas tikslas ir pasveriamos visos rizikos nesėkmės atveju.
Šios operacijos neigiamos pasekmės jau visiems akivaizdžios, ir tai toli gražu ne pabaiga. O dabar man įvardinkite tikslą, dėl kurio vertėjo taip rizikuoti?
– Pašalinti Skripalį, kuris bendradarbiavo su ispanų žvalgyba, savo teritorijoje tiriančia Putino ir Tambovo organizuotos kriminalinės grupuotės ryšius. Litvinenka, beje, irgi konsultavo ispanų tyrėjus.
– Pamirškite, Tambovo nusikaltėlių byla Kremliuje nieko nejaudino.
Operacijos Solsberyje tikslas buvo Putino sukurtų specoperacijų pajėgų parodomosios tarptautinės „gastrolės“, kad Vakarai pamatytų, kas yra kas. Nikita Chruščiovas Vakarams kai ką rodė, todėl ir Putinas nusprendė parodyti.
O šių specpajėgų vadovybė degė noru Putinui pademonstruoti savo šaunumą. Juk čia ir gerai apmokamas, ir daug vargo nereikalaujantis darbelis. Įgrūdo Janukovyčių naktį į sraigtasparnį – bach! – gavo Rusijos didvyrio vardą. Įsivaizduojate, ką būtų davę už operaciją Solsberyje? Generolo antpečius, vasarnamius, butus, „bemsus“ ir „mersus“.
Ir niekas negalvojo apie pasekmes. Tai dar vienas svarbus atradimas, kurį padarė Vašingtone po putiniškų „gastrolių“ Solsberyje. Šis žmogus nesuvokia savo veiksmų neigiamų pasekmių. Ne tai kad nepasveria, o būtent nesuvokia, kaip kartais vaikai nesuvokia savo veiksmų pasekmių.
Jis manė, kas tai kažkoks pokštas Solsberyje, o iš tikrųjų tai ataka prieš branduolinę NATO valstybę naudojant masinio naikinimo ginklą.
Žvelgiant per sveiko proto ir nacionalinio saugumo – taip pat ir Rusijos – sumetimų prizmę, šios operacijos išvis neturėjo būti. Bet jei jau nusprendė, ją rengti reikėjo kitaip.
– „Kitaip“ – tai kaip?
– Kiekvienos specoperacijos svarbus momentas – legenda, tikroviška priedangos istorija. Tokia, prie kurios neįmanoma prisikabinti. Spectarnybose melas turi būti arba maksimaliai artimas tiesai, arba absoliučiai nepatikrinamas.
Kokią legendą turėjo Rusijos didvyriai, kuriuos pasiuntė į Solsberį nuodyti Skripalio?
– Kad jie turistai, kurie atvyko į miestą pamatyti „Solsberio katedros“ ir jos „garsųjį 123 metrų aukščio bokštą“, bet taip iki jo ir nenusikapstė dėl neva blogo oro.
– Jūs juokaujate. Skristi į kitą šalį pamatyti bokšto, kai toje šalyje – jų pačių žodžiais – dėl oro buvo įvykęs transporto kolapsas, yra nesąmonė. O juk yra nebloga legenda, kurią buvo galima sugalvoti, jei operacija būtų užsiiminėję normalūs žmonės.
– Papasakokite tą legendą.
– Ko mes važiavome į Solsberį? Savo akimis pamatyti Magna Carta ir jau vietoje surinkti apie ją maksimaliai įmanomą informaciją. Žinote, kas yra Magna Carta?
– Didžioji Laisvių Chartija – politinis-teisinis dokumentas, Anglijos karaliaus pasirašytas 13-ajame amžiuje ir tapęs iš esmės vienu kertinių Didžiosios Britanijos konstitucinių aktų.
– Visiškai teisingai. Tai unikalus pasaulinės reikšmės 1215 metų dokumentas, kuris ir dabar veikia ne tik britų, bet ir visoje anglų-amerikiečių teisinėje sistemoje.
– Ir tai kiečiau nei Solsberio bokštas?
– Žinoma. Šį dokumentą studijuoja valstybės ir teisės istorikai. Būtent Magna Carta pirmą kartą buvo įstatymiškai įtvirtinta, kad žmogaus negalima klaikyti kalėjime be teismo sprendimo. Be to, pirmą kartą buvo įtvirtinta, kad įstatymas yra aukščiau autoritarinio valdytojo įgeidžių.
Ir tai tapo fundamentaliu principu angliškoje teisėje, o paskui – ir JAV konstitucijoje. O tai – 1215 metai!
Galvoju, gal būtent todėl Maskvos valdytojai tradiciškai nekenčia anglosaksų? Gal šie neįtinka todėl, kad pagal Magna Carta visi kremliniai, įskaitant dabartinį, nusikaltėliai?
Tai va, vienas iš keturių Magna Carta originalo egzempliorių – geriausiai išsilaikęs ir labiausiai įskaitomas – saugomas būtent Solsberio katedroje. Dėl to ten galima keliauti bet kokiu oru iš bet kokios pasaulio šalies. Ko nepadarysi vardan mokslo, tiesa?
Jeigu V.Putino spectarnybose dirbtų „štirlicai“, o ne gatvės chuliganai, jie į Solsberį būtų pasiuntė ne tuos du bažnyčių bokštų mylėtojus, o akiniuotą „botaniką“.
Ką būtų reikėję padaryti „botanikui“? Ateiti į katedrą, porą valandų ten pasisukinėti, pafotografuoti, kokį nors ekskursijų vadovą užversti klausimais, pasidomėti galbūt egzistuojančiais papildomais dokumentais, „atsižymėti“ stebėjimo kamerose, pasėdėti miesto bibliotekoje, o paskui, pavargus nuo mokslo, pasivaikščioti po miestą ir „atsitiktinai“ užklysti į kvartalą, kuriame gyvena Skripalis.
Suprantama, tai nėra ideali legenda. Kovojant su terorizmu Didžiosios Britanijos miestus apkamšė stebėjimo kameromis – nieko stebėtino, jei jos „palydėjo“ V.Putino pasiųstus žudikus iki pat Skripalio namo durų.
Bet ši legenda daug geresnė nei tie kliedesiai, kuriuos tiedu paskleidė pasauliui per Rusijos televiziją.
Neabejoju, kad pas šiuos „Solsberio turistus“ nebuvo išvis jokios legendos – ją kūrė paskubomis, kai Putinas įsakė jiems eiti į interviu.
Interviu su J.Švecu tęsinį portale lrytas.lt skaitykite rytoj.
