2008 m. NATO – Amerikos vadovaujamas aljansas, specialiai sukurtas kovoti su Sovietų Sąjunga – pažadėjo narystę dviem buvusioms sovietų respublikoms – Ukrainai ir Gruzijai, tačiau nenurodė, kada ir kaip.
Rusija šį pasiūlymą vertino kaip potencialią grėsmę jos saugumui ir kėsinimąsi į jos įtakos sferos šerdį, rimčiausią iš daugybės Vakarų įsibrovimo nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. Kai kurios NATO šalys nuo pat pradžių abejojo, ar pasiūlymas narystei buvo išmintingas žingsnis, kadangi nėra aišku ar pažadas kada nors bus ištesėtas, tačiau tai pakurstė ilgalaikį konfliktą su prezidentu Vladimiru V. Putinu.
Kadangi Ukraina yra NATO partnerė, bet ne narė, jai neveikia pagrindinis NATO principas – įsipareigojimas vykdyti kolektyvinę gynybą, nors pati Ukraina siuntė karius į NATO misijas Irake ir Afganistane.
Specialistas apie invaziją į Ukrainą: tikimybė, kad V. Putinas atsitrauks dar nepasiekęs savo tikslų – nedidelė
Taigi, tūkstančiams Rusijos karių susitelkus prie Ukrainos sienų, NATO nėra įpareigota pagal sutartį ginti Ukrainą ir greičiausiai to nedarys. Trečiadienį paklaustas apie galimybę siųsti JAV pajėgas į Ukrainą, prezidentas J.Bidenas kategoriškai tokią galimybę atmetė.
Tačiau NATO yra suinteresuota ir atgrasyti Rusiją, ir išvengti invazijos.
„Svarbu atskirti NATO sąjungininkes ir partnerę Ukrainą, – praėjusią savaitę sakė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. – NATO sąjungininkams mes suteikiame kolektyvinės gynybos garantijas.“
„Ukraina yra partnerė, labai vertinama partnerė“, – pridūrė jis.
Tačiau kodėl NATO palaiko tokius stiprius ryšius su Ukraina?
„Klausimas, su kuriuo NATO susiduria savo esme, yra tai, kaip ji išlaiko Aljanso patikimumą, – nurodė buvęs JAV ambasadorius NATO ir Čikagos pasaulinių reikalų tarybos pirmininkas Ivo Daalderis. Jis sakė, kad nepaisant jos artumo NATO, Ukraina nėra narė, taigi „kaip jūs vis dar garantuojate jos nepriklausomybę ir suverenitetą?“
Buvusi Italijos užsienio reikalų viceministrė ir Aspeno instituto patarėja Europos klausimais Marta Dassu įsitikinus: „Negali priimti V.Putino pasiūlymo atmesti narystę NATO, todėl galiausiai bandai sustiprinti Ukrainos karinį atgrasymą, bet gali griebtis tik daugiau ekonominių sankcijų, ir to tikriausiai neužtenka.“
AP/Scanpix nuotr.
J.Bideno administracija neseniai skambino pavojaus varpais dėl galimos Rusijos invazijos į Maskvą ir perspėjo, kad grės rimtos ekonominės sankcijos.
„Jei jis iš tikrųjų įsiverš į Ukrainą, padariniai bus rimti – tokie ekonominiai padariniai, kokių jis dar niekada nėra matęs ir kokių dar niekas nėra matęs“, – kalbėjo J.Bidenas.
Po susitikimo V.Putinas pakartojo savo teiginį, kad NATO plėtra į Ukrainą sukeltų didelę grėsmę Rusijai ir kad „būtų mūsų nusikalstamas aplaidumas“ nesiekti to sustabdyti.
„Rusija vykdo taiką užsienio politiką, tačiau ji turi teisę pati užtikrinti savo saugumą, – sakė V.Putinas sakė per spaudos konferenciją Sočyje. – Manome, kad bent jau šį kartą mūsų susirūpinimas bus išgirstas.“
Jis kalbėjo apie diskusiją, o ne apie invaziją. Rusija kitą savaitę pateiks Vašingtonui pasiūlymus dėl saugumo dialogo, nurodė V.Putinas ir pridūrė: „Turime galimybę tęsti šį dialogą. Tikiu, kad tai yra svarbiausias dalykas.“
Per pastaruosius kelis dešimtmečius keliolika šalių, kurios kadaise priklausė sovietiniam blokui, įstojo į NATO, perkeldamos jos ribas šimtus mylių į rytus – tai plėtra, kurią Maskva vertino kaip agresyvius potencialaus priešo veiksmus.
Girdėdamas į Ukrainos norius tapti ne tik partnere, bet ir nare, V.Putinas geopolitikos lauke mato „apsupimą“ ir vis dar besiplečiančią NATO, kuri yra pasiryžusi ištraukti Ukrainą iš Rusijos įtakos zonos. Tai ypač sunkus smūgis žmogui, kuris Sovietų Sąjungos žlugimą laikė „didžiausia praėjusio šimtmečio geopolitine katastrofa“ ir daugiausia dėmesio skyrė Rusijos galios atstatymui ir įtvirtinimui.
V.Putinas Ukrainą, kurioje gimė viduramžių Rusijos valstybė, laiko netikra šalimi ir „neatimama Rusijos dalimi“. Savo pažiūras jis išdėstė liepos mėnesį ilgoje esė „Apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę.“
Susiję straipsniai
Teisingai ar neteisingai jis „vis labiau žiūri į Ukrainą kaip į vakarietišką lėktuvnešį, stovintį priešais Rostovo sritį pietų Rusijoje“, – rašo Eugene'as Rumeris ir Andrew S. Weissas iš Carnegie fondo, pažymėdami, kad Ukraina dabar yra viena didžiausių JAV karinės pagalbos gavėjų.
Iki šiol V.Putino bandymai atkurti Rusijos kontrolę Ukrainoje žlugo. 2014 metais po Ukrainos sukilimo, dėl kurio prorusiškas prezidentas Viktoras F. Janukovyčius pabėgo, V.Putinas įsiveržė ir aneksavo Krymą bei padėjo separatistiniam karui Rytų Ukrainoje, kuris tęsiasi iki šiol.
V.Putiną erzina ne NATO, o Ukrainos nepriklausomybė.
„Jis pats sumažino tikimybę, kad dėl jo veiksmų Ukraina kada nors darys tai, ko nori, – įsitikinęs I.Daalderis. – Ukraina yra labiau provakarietiška, labiau ukrainietiška ir mažiau rusiška dėl to, ką V.Putinas padarė 2014 m.“
2019 metų Ukrainos rinkimuose prorusiški kandidatai buvo sutriuškinti.
Parengta pagal „The New York Times“ inf.