Situacijai eskaluojantis, jau ne pirmą savaitę tarptautinėje arenoje vyksta derybos. Panašu, kad Ukrainos ateities likimas plačiąja prasme yra paliktas spręsti didžiosioms Šaltojo karo laikų galybėms – JAV ir Rusijai, tačiau diplomatinės pastangos, skirtos deeskaluoti situaciją buvo vykdomos ir kitais formatais, įskaitant NATO ir Rusijos bei Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) ir Rusijos derybų pagrindu vykusį dialogą.
Šiomis derybomis Rusija siekia įpareigoti NATO daugiau nesiplėsti į Rytus bei niekada nepriimti Ukrainos į šį karinį aljansą. Tuo tarpu Vakarų šalių pagrindinis tikslas – deeskaluoti situaciją Rusijos pasienyje su Ukraina bei užkirsti kelią bet kokiai karinei intervencijai.
Nepaisant to, šią savaitę JAV prezidentas Joe Bidenas pareiškė manantis, kad Rusija greičiausiai veršis į Ukrainą. „Spėčiau, kad jis [V.Putinas] veršis. Jam reikia kažką daryti“, – trečiadienį sakė J. Bidenas ir prognozavo „nedidelį įsiveržimą“ Jungtinėms Valstijoms išbandyti.
Šį įtakingiausios pasaulio šalies vadovo pasisakymą Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala įvertino kaip įrodymą, kad karinė grėsme yra reali ir per pastarasias derybų savaites nesumažėjusi.
Netylant kalboms dėl įsiveržimo į Ukrainą, L. Kojala įsitikinęs: derybos proveržio neatneš
„Tai dar kartą patvirtina tą informaciją, kurią sekame tikrai jau ne vieną savaitę, kad Rusija yra sutelkusi didelius pajėgumus okupuotose teritorijose ir pasienyje su Ukraina, kurie leistų greitai pradėti didelio masto arba mažesnio masto karinę eskalaciją.
Tai ta įtampa tikrai neslūgsta ir pastarosiomis dienomis, žvelgiant į tai, kad Rusijos kariai atsiduria ir Baltarusijoje, žvelgiant į tai, kad prasideda ir kibernetinės atakos, įtampa tikrai nesumažėjo“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ ketvirtadienį kalbėjo politologas.
Panašios nuomonės apie jau antrą savaitę vykstančių derybų rezultatus laikosi ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Andžejus Pukšto.
„Mes detalių per daug nežinome, žinome tik tą, ką mums ištransliuoja derybininkai. Tačiau atrodo, kad viskas stovi vietoje, niekas iš pradinio taško nepajudėjo. Labai nekonkretus, apytikslis Vladimiro Putino noras įsiveržti į Ukrainą, man atrodo, liko. Be to, panašu, kad nei Europos Sąjunga, nei JAV nesurado atsako, kaip būtų galima V.Putiną numalšinti“, – portalui lrytas.lt sakė politologas.
Anot A.Pukšto, pastarąjį mėnesį Rusijos eskaluojama karinė įtampa yra ne tik strategija, skirta priversti Vakarus su ja kalbėtis bei išbandyti neseniai į valdžią atėjusius didžiųjų valstybių vadovus, bet ir realus siekis parodyti savo didybę bei pasikelti populiarumą Rusijos visuomenės akyse įsiveržiant į kitos valstybės teritoriją.
„Tame yra daug dalykų – tai yra ir noras pradėti nedidelį karą, kuris galėtų padėti V.Putino reitingams bei atstatyti prestižą tarptautinėje arenoje, tai yra ir Vakarų vienybės testavimas, tai yra ir J.Bideno testavimas, tai yra ir naujosios Vokietijos vyriausybės testavimas.
Taip pat tai yra testavimas ir visų mūsų Vidurio ir Rytų Europoje – kaip mes elgsimės, kaip elgsis kitos posocialistinės valstybės, kaip pati Ukraina elgsis. Tad ši situacija iš tiesų yra labai nemaloni ir nestabili.“
Susiskaldę Vakarai
Paklaustas, kodėl Rusija tokių veiksmų imasi būtent dabar, A.Pukšto paaiškino, kad laikas šiai šaliai yra palankus siekiant patikrinti kokiu lygiu yra susiskaldžiusios Vakarų šalių pozicijos, bet teigė, kad tikroji auditorija, kuriai adresuotas šis „spektaklis“, yra pačios Rusijos visuomenė.
„Dabar tai yra naudinga Rusijos vidaus sitaucijai pagerinti, atsižvelgiant į tai, kad krenta šalies ekonominiai rodikliai, susiduriama su tam tikrais finansiniais sunkumais. V.Putinas tai daro tam, kad sustiprintų savo pozicijas šalies viduje, tam, kad pagąsdintų pasaulį ir parodytų Rusijos galią.
O tai daro būtent dabar, nes jaučia, kad yra tam tikras Vakarų susiskaldymas, kurį nori ištestuoti. Tačiau daugiausia V.Putinas tai daro vidaus rinkai, savo paties elektoratui“, – sakė politologas ir pabrėžė, kad Vakarų šalyse susiskaldymas bendradarbiavimo su Rusija klausimu yra pastebimas ištisoje virtinėje skirtingų sričių.
„Vakarai yra susiskaldę įvairiais klausimais, bet, visų pirma, tai pasireiškia kalbant apie tai, kiek griežta turi būti Vakarų pozicija Rusijos atžvilgiu, – teigė A.Pukšto. – Šalims nepavyksta nuolat plėtoti bendrų ekonominių sankcijų, nepavyksta susitarti dėl Nord-Stream 2 projekto sustabdymo, kalbant apie sankcijas, nepavyksta užblokuoti Rusijos bankininkystės, nors tokių idėjų yra.
Taip pat nepavyksta suspenduoti V.Putinui artimų oligarchų investicijų ir verslų Europos Sąjungoje. Ko gero čia ir yra tas Vakarų testavimas – ant kiek visgi įmanoma dar tuos Vakarus suskaldyti.“
Kalbėdamas apie Europos Sąjungos šalių santykius su Kremliumi, ekspertas patikino, kad atskiros šalys nebesilaiko tokios konkrečios pozicijos Rusijos atžvilgiu, ką buvo galima pastebėti pokario laikotarpiu, kai valstybės buvo priverstos pasirinkti pusę – už ar prieš. Dabartinėje perspektyvoje šalys yra mažiau kategoriškos, vienybės Rusijos klausimais stinga ir pačių valstybių viduje.
„Man yra labai priimtina rusų politologės Lilijos Ševcovos koncepcija ir palyginimas, kad šiuo metu nėra tokios aiškios geležinės uždangos, kokia buvo po Antrojo pasaulinio karo, kai dalis valstybių rėmė Sovietų Sąjungą, o kita dalis jai priešinosi.
Dabar, ko gero, tas bendradarbiavimas su Kremliumi eina per kiekvienos valstybės vidų – dalis politikų yra linkusi bendradarbiauti su V.Putinu, dalis politikų yra linkę priimti V.Putino finansinę paramą, dalis verslo atstovų taip pat nieko nepaiso ir bendradarbiauja su Maskva, ypač energetikos ir bankininkystės sektoriuose.
Taigi, tas susiskaldymas arba, naudojant Šaltojo karo terminus, geležinė uždanga, eina per kiekvienos valstybės vidų. Nėra taip, kad galėtume pasakyti, jog Europos Sąjungos valstybės – viena yra V.Putino pusėje, o kita yra aiškiai prieš V.Putiną. Dalis medijų bei žiniasklaidos priemonių taip pat bendradarbiauja su Kremliumi, o apie įvairias stambaus ar smulkaus verslo įmones net nėra ką kalbėti. Tas pats yra ir su politikais.
Situacija yra pakankamai sudėtinga ir Kremlius, ten, kur mato nors šiek tiek pravertas duris, stengiasi įkišti savo koją ir plėtoti savo įtaką. Ko gero nėra nei vienos Europos valstybės, kur visiškai būtų užtrenktos durys V.Putinui ar su Kremliumi susietiems oligarchams bei jų kapitalui. Daugiau ar mažiau tas kapitalas į Europą skverbiasi, veikia tam tikros Rusijos įtakos grupės ar įtakos zonos, vienur didesnės, kitur mažesnės“, – paaiškino politologas.
Vis dėlto nesutarimai Europoje pastebimi ne tik ekonominiais, bet ir saugumo klausimais.
„Nepamirškime, kad nėra vieningos vizijos ir dėl Europos Sąjungos saugumo architektūros. Tos vizijos skiriasi tarp Vidurio Rytų Europos ir Vakarų Europos. Net ir tarp Vakarų Europos valstybių nėra vieningos laikysenos. Net jei pažiūrėtume į Vokietijos vyriausybę – dalis politikų, kurie ėjo į rinkimus kaip Žalioji partija, kaip Vokietijos liberalų partija, jie ėjo su žmogaus teisių lozungais, su žaliosios politikos lozungais.
Dabar matome, kad Vokietijos užsienio reikalų ministrė lankosi Maskvoje ir nors negalima sakyti, kad tai yra kažkoks didelis, šiltas bendradarbiavimas, bet tie griežti žaliosios politikos reikalavimai, labai aiškūs žmogaus teisių principai – jie kažkur ištirpsta. Jie nutolsta lyg ir koalicinėje sutartyje, lyg ir ieškant kažkokių kompromisų, lyg ir besistengiant vystyti įtraukimo, o ne sulaikymo koncepciją.
Taigi, Vakarų Europos pozicija yra pakankamai miglota, o taip pat vieningumo trūksta ir Vidurio Rytų Europoje. Čia ryškiausiu pavyzdžiu galima išskirti Vengriją. Todėl bendras Vakarų vaizdas gal nėra pats silpniausias, bet tikrai nėra ir pats stipriausias“, – teigė A.Pukšto.
Nežymus Europos Sąjungos vaidmuo
ES užsienio politikos vadovas Josepas Borellis pastarosiomis savaitėmis ne kartą viešai išreiškė nepasitenkinimą, kad Europos Sąjunga yra ignoruojama sprendžiant Ukrainos, o taip pat ir pačios Europos Sąjungos saugumo klausimus.
Tačiau A.Pukšto nuomone, derybos, kuriose aktyviai dalyvautų dar 27 valstybės galėtų būti dar sunkesnės nei yra dabar, o JAV tarimosi su ES bei kalbėjimosi ES viduje pastebima daugiau, nei praeityje.
„Jeigu atsisėstų iš vienos pusės Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos, tai gal, iš tikrųjų, tos derybinės pozicijos būtų sunkesnės, – sakė jis. – Kai buvo vystomas Minsko formatas, buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos vadovų pozicija buvo pritarti V.Putinui, kad reikia neprileisti Jungtinių Valstijų prie derybų stalo.
Dabar tas Minsko formatas lyg ir suspenduotas. Greičiausiai yra galvojama, kaip jį atnaujinti, bet būtent čia ir pasireiškia susiskaldymas – Minsko formatas buvo be Jungtinių Amerikos Valstijų, o dabar kaip tik bandoma derėtis su jomis, bet be Europos Sąjungos.
Ir Pačioje Europos Sąjungoje, nors labai gražiai skamba „Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP)“, už to pavadinimo nelabai daug kas slepiasi.
Tačiau tarimosi ir bendro kalbėjimosi prieš penkis metus buvo žymiai mažiau ir tikrai negalima sakyti, kad, pavyzdžiui, Baltijos šalių, Lenkijos ar Čekijos balsas Briuselyje nėra girdimas. Jis tikrai yra girdimas, bet vis dėlto to bendro kumščio po pavadinimu „Europos Sąjunga“ trūksta. O taip pat ir NATO rėmuose, pripažinkime, kad trūksta ryžtingumo stiprinant rytinį NATO sparną.
Susiję straipsniai
Rusijos kariai Baltarusijoje ir pavojus Lietuvai
Netrukus Baltarusijoje bus surengtos bendros Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Sąjungos ryžtas 2022“. Šalyje jau pasirodė pirmieji Rusijos kariai, jūrų pėstininkai, siunčiama karinė technika.
Baltarusijos autoritaro Aliaksandro Lukašenkos teigimu, pratybos organizuojamos šalies vakaruose, prie Lenkijos ir Lietuvos sienų, bei pietiniame jos flange su Ukraina, kurios dviem etapais vyks iki vasario 20 d.
A.Pukšto įsitikinimu, šios karinės pratybos neabejotinai kelia naujų grėsmių Ukrainos saugumui, nes V. Putino laisvė veikti Baltarusijos teritorijoje tampa neribota, todėl puolimas galėtų būti pradėtas dar viena kryptimi.
„Žinoma, kad šios pratybos kelia nerimą. Dabar, be abejo, V.Putinas naudojasi ir naudosis A.Lukašenkos silpnumu ir akivaizdu, kad A.Lukašenka sutiks su bet kokiomis Rusijos sąlygomis.
Todėl nauji pavojai atsiranda ir iš Baltarusijos pusės, nes dabar A.Lukašenka pilnumoje leis V.Putinui šeimininkauti Baltarusijoje, kadangi jis jaučiasi be galo silpnas ir netikras dėl savo ateities, todėl Rusija yra pagrindinis A.Lukašenkos išlikimo Baltarusijoje garantas“, – paaiškino jis.
Tiesioginės karo grėsmės Lietuvai ekspertas neįžvelgia, tačiau tikina, kad Rusijos karinė intervencija į Ukrainą atsilieptų mūsų šalies politiniam bei ekonominiam stabilumui ir priverstų galvoti apie kariuomenės stiprinimą.
„Galbūt tiesioginės grėsmės ir nėra, aš nemanau, kad tas konfliktas įžengs į NATO ir Europos Sąjungos teritoriją, bet bendras situacijos nestabilumas Rytų Europoje tikrai nepagerins nei politinės, nei ekonominės situacijos Lietuvoje.
Žinoma, kad teks galvoti, kaip stiprinti minkštąją galią, kaip stiprinti mūsų kariuomenę. Ir žinoma, kad jeigu konfliktas priartėja prie tavo sienų, darosi neramu ir reikia investuoti į saugumą, į kariuomenę, tad vienareikšmiškai – šie dalykai mums nieko gero nežada“.