Puolimo išvakarėse kai kurie JAV pareigūnai prognozavo, kad Kijevas kris per 48–72 valandas nuo karo veiksmų pradžios. Tačiau ant jo pastatų vis dar kabo mėlynai geltona Ukrainos vėliava. Kad ir kiek kalbėta apie Ukrainos valstybės „galvos nukirsdinimą“, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis nė nesiruošia paklusti.
Jei Ukraina nebūtų tikra valstybė, kaip bandė tvirtinti Putinas, ji jau tikrai būtų žlugusi. Tačiau net ir turėdami 150 tūkst. Rusijos karių jos teritorijoje, JAV vertinimais, jie kontroliuoja daugiausia apie 10 proc. Ukrainos.
Keliaujant po Ukrainą likus trims savaitėms iki invazijos atrodė, kad daugelis žmonių neigia. „Esame tikri, kad karo nebus“, – buvo sakoma Mariupolyje, Zaporožicoje ir Kijeve. Ukrainos vyriausybė taip pat menkino Rusijos pajėgų telkimo reikšmę, siekdama nekelti panikos savo piliečiams ir rinkoms.
A. Kubilius tiki – Rusija jau patyrė tragediją: prarado daugiau karių nei Afganistane per dešimtmetį
O tada, vasario 24 d., tarsi buvo perjungtas jungiklis. Per naktį neigimas tapo nepaklusimu. Dabar kartojama: „Einu į karą. Tai mano žemė“.
Aplink Kijevą atsirado rimta gynyba ir daugybė kontrolės punktų. Ukrainos pajėgos, daugelio stebėtojų nuostabai, pasirodė esančios greitai reaguojančios ir veiksmingai kovojančios prieš Rusijos šarvuočius, kuriems sunkiai sekėsi daryti pažangą.
Maži mobilūs daliniai, žinantys teritoriją, naikino rusų kolonas. Dėl prieštankinių ginklų, įsigytų daugiausia iš JAV ir Jungtinės Karalystės, visos šalies keliuose matėsi rūkstančios nuolaužos. Turkijoje pagaminti dronai atakavo preciziškai tiksliai.
Keliose Rusijos pajėgų užimtose teritorijose – net ir tose, kuriose gyvena daugiausia rusakalbiai, – šimtų žmonių minios keikė ir įžeidinėjo suglumusius Rusijos karius. Jie pastatė barikadas iš padangų, kad apgintų savo miestus, ir uždažė gatvių ženklus.
Tai nereiškia, kad ukrainiečiai turi pranašumą. Jie negali nugalėti žymiai pranašesnių Rusijos pajėgų, tačiau iki šiol turimi įrodymai liudija, kad, sustiprinti ginklais ir kita pagalba, plūstančia per sieną iš Lenkijos, jie vis tiek gali nepripažinti Putino pergalės.
Ukrainos lyderis apie kasdieninį rėžimą prasidėjus karui: „darbas ir miegas“
Ilgos dvi savaitės
Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas kartą pastebėjo, kad savaitė politikoje yra ilgas laikas. Dvi šio konflikto savaitės atrodo kaip amžinybė, atsižvelgiant į tai, kaip jos pakeitė pasaulį.
Keturi ukrainiečiai, su kuriais sėdėjau Kijeve, ankstų vasario 24 d. rytą su siaubu žiūrėjo, kaip per Rusijos televiziją buvo transliuojamas V.Putino kreipimasis, skelbiantis apie „specialią karinę operaciją“, ir įsivaizdavo, kad laisvės, kuriomis jie mėgavosi, tuoj bus sutraiškytos.
Po kelių minučių dangus nušvito, kai balistinės raketos rėžėsi į Boryspilio oro uostą už Kijevo. Rusijos pajėgos pasipylė per sieną iš Krymo, Baltarusijos ir Vakarų Rusijos.
Ir tada – ne visiškai nieko, bet ir nieko stulbinančio. Bauginanti 64 km ilgio Rusijos karinė kolona, atvažiuojanti iš Baltarusijos, sustojo ir niekur nebevažiavo – daugiau sunkvežimių nei tankų. Ukrainos oro gynyba atliko geresnį, nei tikėtasi, darbą išvesdama iš rikiuotės Rusijos sparnuotąsias raketas ir naikintuvus.
Ir, svarbiausia, žlugo Rusijos pastangos užimti palcdarmus Kijevo šiaurėje ir pietuose pirmosiomis kampanijos dienomis.
Nepasimokė iš istorijos
Nepaisant ankstesnių Putino neigimų, Rusija pripažino, kad Ukrainoje kariavo ir šauktiniai. Netgi šalies pietuose, kur rusų daliniai sulaukė mažiau pasipriešinimo, jie dar turi plaukte įplaukti į Mariupolio uostą, kuris tėra už pusvalandžio kelio automobiliu nuo sienos.
Aiškindamas invaziją V.Putinas tvirtino, kad priešingu atveju Ukraina taptų platforma Vakarams įsiveržti ir sunaikinti Rusiją. Galbūt jis klaidingai apskaičiavo galimą atsaką į savo bandymą praryti šalį, kuri, anot tamsiai perrašytos istorijos, neturėjo teisės egzistuoti.
„Atrodo, kad imantis šio nepaprasto lošimo jam nepavyko prisiminti įvykių, kurie paskatino Rusijos imperijos pabaigą, – „Foreign Affairs“ rašė Liana Fix ir Michaelas Kimmage'as. – Paskutinis Rusijos caras Nikolajus II 1905 m. pralaimėjo karą prieš Japoniją.
Vėliau jis tapo bolševikų revoliucijos auka ir prarado ne tik karūną, bet ir gyvybę. Pamoka: autokratiniai valdovai negali pralaimėti karų ir likti autokratais.“
Galbūt užliūliuotas anemiško Vakarų atsako į Krymo aneksiją 2014 m. V.Putinas neįvertino savo „pasirinkimų karo“ pažadinančio poveikio.
Pati NATO – kaip reta susikaupusi, visai ne tokia, kaip buvo Donaldo Trumpo pirmininkavimo aljansui metu. Sunkvežimiai su prieštankiniais ginklais nuriedėjo prie Ukrainos sienos.
Prieš šią invaziją, kai buvo diskutuojama apie daugybę tarptautinių sankcijų Rusijai, vargiai kas galėjo pasvajoti apie Rusijos institucijų atjungimą nuo tarptautinės bankų sistemos, Rusijos oligarchų turto medžiojimą, Rusijos naftos ir dujų importo nutraukimą ar sumažinimą bei dujotiekio „Nord Stream 2“ projekto sustabdymą. Dabar visa tai įvyko.
Viena po kitos įmonės – nuo „McDonalds“ iki „Zara“ bei „Apple“ – nutraukė su šalimi ryšius, atimdamos iš rusų vartotojų prekes, kurias jie buvo pamėgę po komunizmo griūties. Rublis vertas mažiau nei perpus tiek, kiek buvo vasario viduryje.
Tikras ir popierinis lyderiai
Pergudrautas mūšio lauke Kremlius taip pat patyrė sutriuškinimą viešosios nuomonės teisme – net jei V.Putinui tai niekada nerūpėjo. Volodymyras Zelenskis, komikas aktorius, tapęs prezidentu, metė iššūkį nesiruošdamas paklusti ir tiesiai reikalaudamas neskraidymo zonos.
Kilus spekuliacijoms, kad V.Zelenskis gali būti evakuotas iš Ukrainos, jis pareiškė, kad jam reikia amunicijos, o ne pasivažinėjimo. Jis nufilmavo įžūlią vaizdo žinutę iš Prezidentūros, sakydamas, kad nesislėps.
V. Zelenskis – ir Ukrainos atsparumas didžiuliams sunkumams – sukrėtė visą pasaulį. Futbolo stadionai visoje Europoje pasipuošė ukrainietiškomis spalvomis, Eifelio bokštas spindėjo mėlynai ir geltonai. Iš pažiūros nesibaigiantis vaizdo pranešimų srautas iš V.Zelenskio pritraukė minias į Prahos ir Tbilisio gatves ir sulaukė ovacijų Didžiosios Britanijos ir Europos parlamentuose.
V.Putinas, priešingai, atrodo izoliuotas, nukreipiantis pyktį į pavaldinius, įrašinėdamas medines padrikas kalbas ar apsupdamas save „Aeroflot“ stiuardesėmis.
Dabar kyla didelis klausimas, ar įniršęs Rusijos lyderis, nors ir tvirtina, kad „operacija“ ir toliau vyksta pagal tvarkaraštį, pasitelks savo turimą didžiulį arsenalą – balistines ir sparnuotąsias raketas, niokojančias raketų sistemas ir termobarines bombas. Ar jis Kijevą pavers kitu Groznu – Čečėnijos sostine, kuri buvo sulyginta su žeme per pirmuosius jo valdymo metus?
CŽV direktorius Williamas Burnsas antradienį įvertino, kad V.Putinas yra „pasiryžęs dominuoti ir kontroliuoti Ukrainą“, ir prognozavo „bjaurias ateinančias savaites“ „nedaug atsižvelgiant į civilių aukas“ Ukrainos žmonių pasipriešinimo akivaizdoje.
Ketvirtadienį Turkijoje vykusios Rusijos ir Ukrainos užsienio reikalų ministrų derybos mums gali duoti pirmą užuominą, ar yra alternatyva toms bjaurioms savaitėms.
Kremlius pareikalavo, kad Ukraina pripažintų Rusijos suverenitetą 2014 metais aneksuotame Kryme, dviejų marionetinių respublikų Rytų Ukrainoje nepriklausomybę ir šalies neutralumą.
Ukraina pasakė „ne“, nors dabar V.Zelenskis, regis, pripažįsta, kad Ukrainos konstitucijoje įtvirtinta svajonė įstoti į NATO gali būti dar tolimesnė, nei buvo anksčiau. Savo ruožtu Maskva, regis, atsisakė reikalavimo dėl to, ką ji pavadino Ukrainos denacifikavimu ir demilitarizavimu – absurdiška režimo keitimo frazeologija.
Susiję straipsniai
Tuo tarpu kasdienės Ukrainos civilių kančios tęsiasi. Kai kurie žūsta per raketų smūgius, kurie sulygina su žeme daugiabučius, kitus užklumpa netikslūs artilerijos išpuoliai. Aukų skaičius jau siekia kelis šimtus, tačiau oficialios statistikos nėra.
Iš viso iš šalies pabėgo du milijonai – didžioji dalis moterų ir vaikų. Grįžę jie ras tokius miestus kaip Charkovas, Sumai, Mariupolis ir Černigovas beveik neatpažįstamus.
Jei artimiausiomis dienomis neįvyks proveržis, sąrašas neišvengiamai bus daug ilgesnis.
Parengta pagal CNN.