Bet stebėtojams aišku, apie ką kalbasi Rusijos ir Baltarusijos vadovai ir kodėl jie taip dažnai susitinka. V.Putinui reikia, kad A.Lukašenka taptų karo prieš Ukrainą dalyviu. Beje, jis juo ir tapo tiesiogine šio žodžio prasme. A.Lukašenka jau duoda Baltarusijos teritoriją naudoti Rusijos agresijai prieš Ukrainą. Bet Rusijos prezidentui svarbu, kad veržiantis į Ukrainą dalyvautų būtent Baltarusijos armija, rašo Vitalijus Portnikovas „Radio Svoboda“.
Kam Rusijos prezidentui to reikia? O kam jam reikėjo tiesioginiame eteryje transliuoti Rusijos Saugumo tarybos posėdį, kuriame buvo priimtas sprendimas pripažinti vadinamųjų Donbaso „liaudies respublikų“ nepriklausomybę? Kad pasidalintų atsakomybe su bendražygiais, pademonstruotų, kad jį visiškai palaiko visa aukščiausia Rusijos vadovybė. Kad nebūtų nė vieno, kuris galėtų pasakyti, jog nedalyvavo priimant šį nusikalstamą sprendimą, kuris leido V.Putinui užpulti Ukrainą.
Su A.Lukašenka – daugmaž tokia pat istorija. V.Putinui būtina, kad Baltarusijos vadovas būtų surištas su juo bendrų karinių nusikaltimų grandine. Bet ne tik todėl. Kol Rusijos prezidentas renka resursus tęsti karui, jam reikia, kad baltarusių armija neleistų Ukrainos gynėjams atsikvėpti.
A.Lukašenka tą puikiai supranta. Be to, skirtingai nuo V.Putino, jis vadovauja šaliai, kurios didžiulis skaičius gyventojų dar neseniai ėjo į masinius protestus prieš jo valdymą ir paskutinių Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatų klastojimą.
Baltarusijos stabilumas laikosi ant durtuvų
A.Lukašenka turi visus pagrindus abejoti savo piliečių lojalumu ir savo armijos gebėjimu kovoti. Jis negali nesuprasti, kad baltarusių karių žūtys šiame gėdingame kare Baltarusijoje gali baigtis kitokiomis pasekmėmis, nei Rusijoje. Juk Baltarusijos stabilumas tiesiogine šio žodžio prasme laikosi ant durtuvų.
Todėl A.Lukašenkai nereikalingas karas. Taip, jis noriai dalyvauja pačiuose juokingiausiuose V.Putino propagandiniuose karuose. Ne atsitiktinai net į paskutinį susitikimą su Rusijos kolega jis atsinešė žemėlapį, kuris turėjo iliustruoti Ukrainos pasirengimą pulti Baltarusiją. Bet viena yra baisus melas, o visai kita – baisus karas.
Silpsta ir A.Lukašenka, ir V.Putinas
Iš tiesų neaišku, kiek A.Lukašenka gali priešintis V.Putino pageidavimams. Po protestų 2020 m. jis prarado savarankiškumą ir galimybę manevruoti. Jeigu iki masinių protestų Baltarusijoje A.Lukašenka dar galėjo sau leisti santykinį savarankiškumą užsienio politikoje posovietinėje erdvėje, tai dabar apie tai negali būti nė kalbos. Bet, kita vertus, silpsta ne tik A.Lukašenka, bet ir V.Putinas.
Baltarusijos vadovas negali nematyti, kad civilizuoto pasaulio sankcijos prieš Rusiją nusiųs Rusijos ekonomiką į patį tikriausią nokautą. Ir kaip tuo atveju Rusija subsidijuos Baltarusiją – juolab, kad ir jo pati už bendrininkavimą kare patirs Vakarų sankcijas?
A.Lukašenka gali įtarti, kad anksčiau ar vėliau jam teks išgyventi be V.Putino ar bent jau be V.Putino palaikymo. Ar gali jis sau leisti sudeginti visus tiltus ir tapti bendrininku puolant kaimyninę šalį? Ar sugebės V.Putinas jį apginti naujomis sąlygomis nuo jo paties tautos pykčio? A.Lukašenka negali neužduoti sau visų šių klausimų per susitikimus su Rusijos prezidentu. Štai kodėl jis neskuba kariauti.