Larisa – apie pagalbą Ukrainos kariams, už 30 km nuo namų judančią rusų koloną ir lietuvių siuntinius

„Karas. Už trisdešimties kilometrų nuo Kijyvo – orkai. Šiandien girdėjosi šaudymai. Bombardavo. Ruošiamės mūšiui už Kijyvą. Mūsų ašaros niekaip nesustabdo orkų, todėl reikia kariauti, o ne – verkti“, – liūdnu, bet tvirtu balsu kalbėjo režisierė ir visuomeninės organizacijos „Naujasis Donbasas“ vadovė, kijevietė Larisa Artiugina, bendraudama su portalu lrytas.lt.

Karas Ukrainoje.<br>Unian.info/Sinitsa Aleksandr nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Unian.info/Sinitsa Aleksandr nuotr.
Larisa Artiugina.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Larisa Artiugina.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Unian.info nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Unian.info nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Unian.info nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Unian.info nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Unian.info nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Unian.info nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Unian.info nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Unian.info nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Mar 17, 2022, 8:46 AM, atnaujinta Mar 17, 2022, 3:35 PM

Su Larisa kalbėjomės vėlų trečiadienio vakarą, kai Lietuvoje visus tiesiog sukaustė subombarduoto Mariupolio teatro vaizdai, kur buvo pasislėpę šimtai žmonių su vaikais.

„Kol kas detalių apie šią tragediją dar nežinome. Tačiau anksčiau mačiau reportažus, kad teatre slėpėsi nuo orkų bombų šimtai Mariupolio gyventojų.

Ką gi, Putinas pasijuto galįs daryti bet ką. Tai – armagedonas (kova tarp blogio ir gėrio – red.). Tai – istorijos ir humanizmo pabaiga, o žodžio „rusas“ reikšmė – „priešas“.

Jums reikia ruoštis, nes, deja, Baltijos šalys – orkų taikinyje kitos po Ukrainos. Kiekvienas lietuvis jau dabar turi žinoti, kur, kilus pavojui, per penkias minutes galėtų pasislėpti. Mes irgi neturėjome pakankamai slėptuvių.

Galvojome, kad na, jei ir prasidės karas, tai tik tam tikrose teritorijose, tik tam tikru mastu. Dabar jau akivaizdžiai suprantame, kad jokių ribų nepaisoma ir jie gali ryžtis bet kam. Visi ukrainiečiai gyvena realioje apokalipsėje“, – įsitikinusi Larisa.

Naujausią informaciją apie įvykius Ukrainoje rasite paspaudę čia.

– Ar jūs ir jūsų šeima nuo karo pradžios nepatyrėte praradimų, sužalojimų, ar vis dar galite gyventi ir slėptis savuose namuose?

– Gyvename Kijyvo priemiestyje, nuosavame name, visai šalia tarptautinio Borispolio oro uosto. Jis iki šiol nesubombarduotas. Man atrodo, kad visai prieš pat karą, paskutiniai galėję nusileisti jame kariniai lėktuvai atvežė kažkokią ypatingą oro erdvės apsaugą, todėl jo taip ir nesugebėta sugriauti. Užvakar pravažiavau pro oro uostą, todėl savo akimis mačiau, kad jis nė kiek nepaliestas.

O netoli mūsų namų dislokuoti labai rimti sunkiosios karinės technikos daliniai, nes link Kijyvo slenka net 64 km. ilgio orkų tankų kolona. Tačiau ją nuolat bombarduoja mūsiškiai. Nuo mūsų namo iki tos rusų kolonos – apie trisdešimt kilometrų. Taip ir gyvename.

– Kaip nuo karo pradžios pasikeitė jūsų gyvenimas?

– Darau viską, ko reikia karo metu. Aš jau – nebe režisierė, o namų šeimininkė ir seselė. Skalbiu karių rūbus, gaminu jiems maistą, maudau, prausiu. Nuolat perduotu lauknešėlius ir labdarą, kurią kiekvieną savaitę atveža bičiuliai iš Lietuvos.

Šiomis dienomis buvo labai šalta. Temperatūra buvo nukritusi net iki dešimties laipsnių žemiau nulio. Todėl kariams prireikė ir šiltų drabužių, ir antklodžių. Jų taip pat buvo lietuvių humanitarinėse siuntose.

– Kokia situacija ir atmosfera Kyjive? Kaip laikosi miestiečiai, ar nepanikuoja?

– Mieste ramu. Žmonės nepanikuoja. Dviem paroms įvesta komendanto valanda. Draudžiama išeiti iš namų. Kas turėjo galimybių, kur nors išvažiavo. Kas ne – liko namie ir stengiasi kiek galima ramiau suprasti tai, kas darosi.

Žmonės nuolat slepiasi požeminėse metro stotyse, slėptuvėse arba, kas turi, namų rūsiuose. Kyjivo gatvės jau seniai – tuščios. Tik labai daug barikadų, blokpostų, smėlio maišų. Kai kuriose gatvėse pripilta smėlio. Per miestą tiesiog neįmanoma pravažiuoti.

Ruošiamasi labai rimtai ginti Kijyvą ir gintis. Nemanau, kad orkams pavyktų įsiveržti.

– Kaip apsaugotos visos šventos, sakralinės Kijyvo vietos? Ar į dar nesikėsinta?

– Bombarduoja kasdien. Vakar buvo subombarduoti trys gyvenamieji namai, bet į cerkves, vienuolynus ir kitas sakralines vietas dar nesikėsino. Kol kas mūsų kariams pavyksta apsaugoti Kijyvo padangę labiau, nei kituose miestuose.

– Ar Kijyve pakanka maisto produktų ir kitų būtiniausių dalykų?

– Tikrai nebadaujame. Miesto meras Vitalijus Klyčko visus įspėjo maisto turėti mažiausiai dviem savaitėms. Vakar buvau keliuose dideliuose prekybos centruose. Nors ne taip, kaip anksčiau, bet maisto yra. Tik labai greitai išperkama duona. Nėra kruopų, dešros ir – jokio kačių bei šunų maisto.

Manau, kad Kijyvas su turimomis maisto atsargomis dar mėnesį tikrai išgyvens.

– Ko gero po bombardavimų būna nemažai sužeistų žmonių, kuriems būtina kuo skubesnė pagalba.

– Žinoma, po kiekvieno bombardavimo būna ir sužeistų, ir žuvusių žmonių. Iš kitų vietovių sužeistųjų į Kijyvą neveža. Stengiamasi jiems tuoj pat suteikti pagalbą vietoje, todėl miesto ligoninės dar nėra perpildytos sužeistaisiais.

– Kaip, jūsų akimis, per beveik mėnesį trunkantį karą pasikeitė prezidentas Volodymyras Zelenskis?

– Vertindama jį, negalėčiau būti nešališka, nes per Prezidento rinkimus balsavau už jį. Už tai iš savo draugų ir bičiulių susilaukiau nemenko priešiškumo. Su kai kuriais net nutrūko bendravimas, nes buvo laikomasi nuostatos, kad, jei balsavai už Zelenskį, esi išdavikas.

– Bet už jį per rinkimus balsavo net 73 proc. rinkimuose dalyvavusių žmonių!

– Taip, tačiau mano aplinkoje žmonės – ypatingai proukrainietkiški ir patriotiški. Visi išgyvenę 2014 m. Maidaną ir vėlesnius įvykius šalyje. Todėl mano pasirinkimas balsuoti už Zelenskį buvo tiesiog nesuprastas. O man pačiai jis nuo pat pradžių, kai paskelbė, kad dalyvaus Prezidento rinkimuose, buvo visiškai aiškus, suprantamas. Nors iš manęs daug kas juokėsi, likus pusmečiui iki rinkimų, aš atspėjau, kad jis bus išrinktas šalies vadovu.

Negalėčiau paneigti, kad jis per dvejus prezidentavimo metus nedarė klaidų. Jų tikrai būta.

Tačiau Zelenskio, kaip žmogaus tipas, man labai imponavimo ir iki šiol aš juo pasitikiu. Žinau, kad jis niekada neišduos, sieks tikslo iki galo. Jis – lyg ir paprastas vaikinas, bet ne – prastas. Ir jo tėvas, ir senelis – žymūs Kryvyj Riho miesto žmonės. Neabejoju, kad jie auklėjo jį garbingai.

Dabar Zelenskis laikosi nepaprastai oriai, drąsiai ir, kaip tikros pagarbos vertas savo šalies patriotas. Jį palaiko daugiau nei 90 proc. Ukrainos gyventojų. Mes juo labai didžiuojamės.

Jis per karą ne tik labiau suaugo, bet ir tapo kur kas išmintingesnis. Jei anksčiau buvo labiau kosmopolitiškas, labiau panašus į jauną europietį, tai dabar – tikras, prisiekęs ukrainietis.

Tačiau visa tai manęs nė kiek stebina, nes ir anksčiau juo tikėjau. Džiaugiuosi, kad neapsirikau.

Dabartinėje situacijoje Zelenskis Ukrainai – tikra dovana. Laiko tą smūgį, kurį patiria mūsų šalis. Bet jis – ir labai žmogiškas.

Pirmą kartą per trisdešimt nepriklausomybės metų Ukraina turi prezidentą, kuris kalba būtent tai, ką iš tikrųjų galvoja tauta. Jis – tautos balsas. Tokių prezidentų Ukrainoje niekada nėra buvę.

– Kaip jums atrodo, kiek jums, ukrainiečiams, dar pakaks dvasios jėgų ir ištvermės pakelti visą šitą beprotybę?

– Galbūt kai kas ir nesupras, ką dabar pasakysiu, bet juk ta beprotybė Ukrainoje prasidėjo dar 2013-2014 m. Tam, ką rusai darė su mumis, tada mes negalėjome pasipriešinti. Atkeršyti jiems.

O viskas kaupėsi – 2014 m. vaikinui buvo nupjauta ranka vien už tai, kad ant jos buvo Ukrainos herbo tatuiruotė, o kitam vaikinui, vietoj Rusijos vėliavos iškėlusiam Ukrainos vėliavą, buvo perpjautas pilvas, prikišta į jį plytų ir kūnas išmestas į upę. Visa tai nepasimiršo, su visu tuo mes gyvename iki šiol. Tam nėra senaties.

Todėl dabar mums visiems dvasios jėgų kautis pakaks iki paskutinio ukrainiečio. Mes kausimės! Kova vyks tol, kol Ukrainos žemėje gyvens bent vienas ukrainietis. Esu tikra, kad orkų ordą sutriuškinsime, išvarysime ir tikrai laimėsime šį nežmonišką, barbarišką karą, o Maskvos Raudonoje aikštėje plevėsuos Ukrainos vėliava.

Kažin, ar Putinui pavyks pasiekti Hagą. Bet, ir nemanyčiau, kad jam pakaks jėgų nusišauti. Greičiausiai tai už jį padarys kas nors iš jo aplinkos. Juk istorijoje būta tokių pavyzdžiu.

– Ar jus pasiekia žinios iš Rusijos apie tai, kad net ir išsilavinę žmonės, kultūros bei meno pasaulio atstovai palaiko Putiną?

– Žinoma. Bet jie – ne žmonės, jei palaiko jo prieš Ukrainą vykdomą terorizmą ir genocidą.

Svajonių ir meilės miesto Charkivo jau nebėra. Mariupolio irgi nebėra. Vakar raketomis buvo apšaudyti humanitariniu koridoriumi keliavę civiliai žmonės. Černigove buvo sušaudyti žmonės, stovėję eilėje duonos.

Visa tai reiškia, kad rytoj jis gali pradėti mėtyti ir branduolines raketas. Jį net tik būtina kuo greičiau sustabdyti, bet tiesiog sunaikinti. Priešingu atveju nebeliks nei Žemės planetos, nei gyvenimo joje.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.