O kadangi jokių Kremliui priimtinų derybų rezultatų šiomis sąlygomis nėra ko tikėtis, o užsitęsusiam karui Rusija nepasirengusi, Maskva artimiausiu metu gali pradėti lemiamą šturmą visomis turimomis jėgomis.
Rekordiniai nuostoliai ir kadrų problemos
Net atsargiai vertinant publikuojamus duomenis apie Rusijos nuostolius akivaizdu, kad su tokiu skaičiumi žuvusiųjų – nuo 7000 iki 14700 – per tokį trumpą laiką nei Rusijos, nei sovietų kariuomenės nesusidūrė dešimtmečius. Apie tai liudija ir keleto Rusijos generolų žūtis.
Ir nepaisant to, kad bendros invazijos pajėgos dar išlaiko pasirengusį kariauti rezervą, tokioje situacijoje jau kilo kovinės dvasios ir naujo papildymo problema. Pajėgų iš Abchazijos ir Pietų Osetijos išsiuntimas, kaip ir bandymai privilioti į karą sirus bei įtraukti į karą Baltarusijos armiją tai dar kartą patvirtina.
Tokia kaina sumokėta už tai, kad būtų pakankamai priartėta ir apšaudoma Charkovas, Kijevas, Černigovas ir Sumai, priartėta prie Nikolavejo, pradėta žiauriausia Mariupolio apgultis, užimtas Chersonas, dvi atominės jėgainės (veikianti Zaporožės ir neveikianti Černobylio) ir virtinė nedidelių gyvenviečių.
Tai nereiškia, kad Rusija daugiau nesiims rimtų bandymų pulti. Greičiausiai priešingai, kai kurie analitikai prognozuoja, kad jos nenaudai veikiantis laikas gali priversti jos karinę vadovybę mesti visas turimas pajėgas į proveržį. Kremlius gali pabandyti įkvėpti tokio „proveržio vardan greitos pergalės“ idėją savo kariškiams, ypač tuose junginiuose, kurie dar nepatyrė rimtų nuostolių.
Artėja balandis, kuomet Rusijoje prasideda šaukimas į armiją, ir nors pagrindinė masė naujokų išsiunčiami tarnauto gegužę-birželį, šaukimų išsiuntimas, medicinos komisijos darbas ir jaunų vyrų atranka startuoja beveik iš karto.
Pastaraisiais metais kiekvienas šaukimas – tai 130–135 tūkst. žmonių (nors šį skaičių valdžia gali pabandyti padidinti). Iš jų tam tikra dalis, turinti specialųjį vidurinį ar aukštąjį išsilavinimą, gali iš karto pasirinkti tarnybą pagal kontraktą (pirmo kontrakto terminas – 2 metai), dar dalis šauktinių pereidavo į kontraktininkus jau po pusmečio tarnybos.
Tokiu būdu dažnai būdavo pateikiama dviguba apskaita – šauktinių (260–265 tūkst.) ir kontraktininkų (400–405 tūkst.) skaičiai iš tiesų persidengdavo.
Žinoma, iš šauktinių masės keletą tūkstančių reguliariai siųsdavo ne į ginkluotąsias pajėgas, o, pavyzdžiui, į Rosgvardiją, bet analizuojant dabartinį karą, kur armija veikia bendrai su Rosgvardija ir kitomis jėgos struktūromis, į šį momentą galima nekreipti dėmesio.
Gegužę-birželį baigiasi metų laiko tarnyba daugumai iš beveik 135 tūkst., kurie buvo pašaukti 2021 m. pavasarį ir nepasirašė kontrakto. Be to, į pabaigą eina kontraktai tų, kurie juos sudarė pandeminį 2020 m. pavasarį, kai kilus bendro ekonominio neužtikrintumo bangai norinčių pasilikti armijoje atsirado šiek tiek daugiau.
Suprantama, šiuo metu vyksta intensyvus darbas verbuojant kontraktininkus iš savo metus atitarnavusių šauktinių, o taip pat iš 2021 m. rudens šaukimo karių. Ypač tų, kurie dar nedalyvavo kovose.
Tačiau informacija, tegul ir gandai, apie nuostolius ir supratimas, kad karas vyksta ne pagal planą, pasiekia eilinius, seržantus ir praporščikus nepriklausomai nuo jų tarnybos vietos, ir tai neprideda jiems noro tęsti tarnybą.
Artėjantis pavasario šaukimas gali tapti savotišku referendumu dėl pasitikėjimo armija, Kremliumi ir karu, kuriame dalyvaus tinkami tarnybai ir dar netarnavę 18–27 vaikinai ir vyrai, jų tėvai, merginos, žmonos ir artimiausias bendravimo ratas. Būtent todėl Rusijos vadovybė, mažų mažiausiai, dar kartą pabandys pasiekti ko nors rimto kovos lauke iki gegužės, kas leistų bent iš dalies pristabdyti augančius visuomenės nuogąstavimus.
Baigiasi raketos
Proveržio būtinybės idėją patvirtina ir ginkluotės sąnaudos. Rusija jau prarado daugiau kaip 1000 sparnuotųjų ir balistinių raketų. Raketų smūgiai į objektus vakarinėse Ukrainos srityse pastarąją savaitę – rezultatas to, kad Rusijos aviacija pradėjo naudoti sparnuotąsias raketas Х-555, pritaikytas strateginiams bombonešiams Tu-95.
Šios raketos – nebranduolinė raketų Х-55, sovietų epochos pabaigoje gamintų Charkove ir Rusijos gautų dešimtajame dešimtmetyje, modifikacija.
Šių raketų atsargos buvo skaičiuojamos šimtais, net atsižvelgiant į tai, kad ne visos jos buvo modifikuotos, o dalis apskritai buvo nurašyta pasibaigus garantiniam laikotarpiui ir/arba išrinkus atsarginėms dalims, nes, pavyzdžiui, jų varikliai galėjo būti naudojami ankstyvosioms sparnuotųjų didelio nuotolio raketų „Kalibr-NK“ serijoms. Ir šios atsargos nepasipildo.
Taip pat Rusija pradėjo naudoti operatyvines-taktines raketas „Točka-U“, kurios anksčiau buvo oficialiai išimtos iš ginkluotės perėjus prie tobulesnių ilgo nuotolio kompleksų „Iskander“, bet nesunaikintos iškart, o išvežtos saugoti.
Taigi, Rusijos galimybės smūgiuoti visoje Ukrainis teritorijoje mažėja. Dar yra galimybė smūgiuoti priešlaivinėmis raketomis „Oniks“, kuriomis ginkluoti kai kurie laivai ir pakrantės raketų kompleksai „Bastion“, bet ir ji labai ribota.
Visa tai reiškia, kad Rusija nepasirengusi daug mėnesių trunkančiam aukšto intensyvumo karui, bet ir duoti ilgo atokvėpio Ukrainai ji negali – pasirengusios kovoti ir daug mažiau jautrios nuostoliams reguliarios Ukrainos karinės pajėgos, greitai atsiradus žalumai, galės suintensyvinti partizaninius ir diversinius veiksmus Rusijos užimtose teritorijose.
Distancinis valdymas iš Frunzės krantinės
Iškart net keleto Rusijos generolų žūtis liudija dar vieną problemą – karių valdymą: generolai, panašu, priversti tiesioginiu režimu komanduoti daliniams ir priekinėms linijoms. Čia nieko netikėto.
Visų pirma, Rusijos valdžia stengdamasi modernizuoti armiją buvo labai susirūpinusi, kaip išlaikyti perginkluojamos armijos kontrolę ir neleisti karo generolams įgyti politinės įtakos. Būtent todėl buvo sukurtas Nacionalinis gynybos valdymo centras, iš kur beveidė vadovybė (taip ir nežinoma pavardė, kas komanduoja Rusijos karinių pajėgų grupei) vykdo valdymą.
Įdomu tai, kad pats Nacionalinis gynybos valdymo centro vadovas, generolas pulkininkas Michailas Mizincevas, distanciniu režimu komanduoja Mariupolio apsiausčiai. Beje, pirmą kartą tokia metodika buvo išbandyta dar Sirijoje, bet ten vietoje vis tiek buvo konkretus Rusijos karinių pajėgų vadas, kuris turėjo tam tikrą savarankiškumą priimant sprendimus.
O iki absurdo distancinio valdymo iš Frunzės krantinės Maskvoje metodas buvo privestas tik vykstant taikdariškai misijai Kalnų Karabache 2020 m., kai tiesiai iš ten buvo vadovaujama desantininkų laipinimui į lėktuvus oro uostuose, esančiuose už šimtų kilometrų nuo Maskvos.
Taip pat kariškių baimė lėmė, kad, pavyzdžiui, Sirijos aviacijos ir kosmoso pajėgų kampanijai 2017 m. vadovavo sausumos generolas Sergejus Surovikinas (dabar armijos generolas) – tame kare svarbiausios rūšies kariams ėmė vadovauti žmogus iš kitos aplinkos, neįsitvirtinęs tarp lakūnų instituciškai ir neturintis tarp jų ypatingo autoriteto.
Taigi, karui Ukrainoje komanduoja per monitorius iš Maskvos, o generolai mūšio lauke neturi iniciatyvos ir nepriklausomybės priimant sprendimus, ir yra priversti tiesiog vykdyti įsakymus.
Antra, nepaisant visų persiginklavimo programų, Rusija iki šiol neįdiegė į valdymą „į tinklą orientuoto karo“ koncepcijos, kai būtina informacija apie tai, kas vyksta mūšio lauke realiuoju laiku, būtų prieinama visų lygių vadams. Tam reikėjo kokybiškai keisti karinio mokymo sistemą, ko Kremlius atsisakė dar antrojo dešimtmečio pradžioje, ir kliautis jaunesniųjų vadų iniciatyva ir mąstymo lankstumu – o to neįmanoma pasiekti, kai Nacionalinis gynybos valdymo centras atima iniciatyvą net iš generolų.
Minėtas S.Surovikinas netrukus po savo paskyrimo į aviaciją konstatavo, kad pagrindinė karinio valdymo problema yra „gilus neatitikimas tarp organizacinių ir techninių krypčių“ vykdant karines užduotis. Paprasčiau kalbant, griežta karinio valdymo vertikalė, uždaranti visus srautus ir sprendimus viename vieninteliame centre ir tarnaujanti užduočiai išsaugoti valdžios sistemą, trukdo Rusijos kariams kariauti ir paverčia juos nesavarankiškais, ciniškais ir negebančiais mąstyti biurokratais.
Dar daugiau, šios problemos egzistavimą pripažino net Rusijos prezidentas likus dviem mėnesiams iki karo pradžios: „...vykdant operatyvinį ir karinį mokymą būtina ruošti... visapusiškai išlavintus visais atžvilgiais vadus. Jie turi būti karo vadų kadrų rezerve, į juos reikia įsižiūrėti, jau dabar nukreipti, suteikti galimybę toliau daryti karjerą“.
Iš to taip pat seka, kad Rusijos armijos veiksmai daugeliu lygių faktiškai vykdomi „itališko streiko“ režimu – karas pagal instrukcijų ir įsakymų raidę, neprisiimant atsakomybės už rezultatus.
Trečia, organizacinės ypatybės susijungė su Rusijos elektronikos gamybos ir šią elektroniką naudojančių valdymo ir ryšio sistemų problemomis. Žemutiniame lygmenyje akivaizdus jų trūkumas. Vadas gali gauti iš Maskvos įsakymą palydoviniu kanalu, bet kad įsakymas būtų perduotas kariams ir įvykdytas, įsijungia „rankinis“ valdymas. Ir visa tai gilina lemtingas klaidas karo planavime ir lemia papildomus nuostolius, karo teisės pažeidimus ir karių demoralizaciją.
Ketvirta, prieš keletą metų Rusijos ginkluotosioms pajėgoms dislokavus kovinių taktinių grupių (BTG) sistemą, iki 2018 metų pabaigos buvo numatyta sukurti 125 dalinius. Kiekvienoje BTG skaičiuojant 700–900 žmonių, tai reiškė 100–110 tūkst. parengtų kovoti karių, neskaitant pagalbinių pajėgumų. Jau 2021 m. vasarą buvo pranešta apie 168 BTG, tai reiškė bendrą 135–140 žmonių skaičių, iš kurių 120 BTG (apie 100 tūkst. žmonių) jau dalyvauja kare, tad bendrai visos Rusijos invazijos pajėgos sudaro apie 190 tūkst. žmonių. Čia įeina ne tik kariškiai, bet ir Rosgvardija, jos čečėnų padaliniai ir kitų jėgos struktūrų padaliniai. Čia akivaizdžiai išryškėjo problema, kad kiekybė ne tik nevirto kokybe, bet ir tokį virsmą padarė neįmanomą.
Reikalas tas, kad šiuolaikinių karų, kuriuos galima skaičiuoti pradedant 1991 m. operacija „Audra dykumoje“, patirtis rodo, kad betarpiškai konflikto zonoje vykstant jo aktyviai fazei sudėtinga valdyti skirtingų rūšių karių grupes, kurių skaičius viršija 130–150 tūkst. žmonių.
Pavyzdžiui, Irake 2003 m. tiesiogiai žemėje ir iš jūros kariavo 82 tūkst. amerikiečių karių, palaikomų koalicijos pajėgų (dar kelios dešimtys tūkstančių žmonių). Tiesa, jau po S.Huseino kariuomenės sutriuškinimo 2008 m. buvo pasiektas beveik 160 tūkst. žmonių skaičius, bet tai nebuvo nuolat kovojanti armija.
Apskritai, efektyvaus karių skaičiaus mūšio lauke riba remiasi ryšio kanalų ir informacijos apdorojimų pajėgumais bei aprūpinimo sistema. Tačiau ekspertai sutaria, kad Rusijos galimybės šioje srityje niekaip neprilygsta tam, ką JAN ir jų sąjungininkų ginkluotosios pajėgos turėjo jau prieš 20 metų. Tai yra, Rusijos armijai efektyvaus karių skaičiaus mūšio lauke riba kur kas žemesnė. Ir, tikėtina, pirminiai planai turėti 125 BTG 2018 m. gale į šią ribą dar kažkiek atsižvelgė, juk nebuvo manoma, kad visos šios pajėgos kariaus vienu metu.
Taigi, Rusijos armija, savo kiekybe kompensuojanti kokybės nesėkmes, trukdo pati sau, o papildomas kliūtis jai sukuria kitų žinybų būriai, pirmosiomis dienomis apskritai įsukę „socialistinį lenktyniavimą“, kas anksčiau įeis į Ukrainos sostinę, samdiniai ir kiti.
Bet būtent išlikęs gyvosios masės kiekis sukuria inerciją, kuri stumia Rusijos valdžią atsikvėpti, artimiausiu metu vėl išsirikiuoti į mūšio rikiuotę ir bandyti pulti, bandant priešą sutriuškinti mase.
Tokiam sprendimui pasitarnauja ir faktas, kad praėjusią savaitę paskelbtas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimas bendrai situacijai mūšio lauke didelės įtakos neturėjo, o apskritai ukrainiečiai vis dar labai sėkmingai taiko Rusijos karių nuvarginimo taktiką, ir eikvoti jėgas kontratakoms esamoje situacijoje jiems neracionalu.
Antro Rusijos puolimo variantai
Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis karo tikslas Rusijai yra sunaikinti Ukrainos valstybingumą ar, mažų mažiausiai, jį radikaliai susilpninti, Maskva artimiausiu metu toliau sieks Kijevo kapituliacijos. Net jeigu Rusijos armija sugebės užimti Mariupolį ir suformuoti vadinamąjį „sausumos koridorių“ į Krymą (kas savaime turi mažai prasmės, atsižvelgiant į Rusijos nuniokojimų mastą šiame „koridoriuje“), tai Kremliui abejotinas rezultatas. Ir reikalas čia susijęs ne tik (ir, tikėtina, ne tiek) su Rusijos vadovo ambicijomis ir jo jaučiama baime savo aplinkai.
Reikalas tas, kad tektų atlikti didžiulį tarpžinybinį darbą dėl klaidų, keisti personalijas, o taip pat sugrąžinti santykinį pajėgumą civilinei valdžiai. O tai reiškia, kad pasitraukimas iš karo dabartiniame etape lemtų vidaus politinės kovos paaštrėjimą, kuomet didelė šio karo žalos dalis pačiai Rusijos valdžiai ir taip yra tiesiog neatitaisoma. Tai yra, Maskvai jau vargu ar pavyks kuriam nors laikui sustabdyti karą kokiomis nors paliaubomis ar susitaikymu, o po to sukaupti jėgų ir grįžti sunaikinti Ukrainos.
Daugelis karo analitikų prognozuoja, kad Maskva pabandys pulti ne viena, o iškart visomis kryptimis, tikėdamasi, kad jeigu ne naujų miestų ar sostinės užėmimas, tai maksimali žala privers Ukrainą prašyti taikos anksčiau, nei ji pati sugebės sukaupti jėgas išstumti Rusijos armiją iš savo miestų.
Be to, Rusija, be grasinimo panaudoti taktinį branduolinį ginklą, apie kurį įvairūs ekspertai daug rašo pastaruoju metu, turi ir dar vieną variantą konflikto eskalavimui. Kalbama apie pavienius smūgius į NATO šalių teritorijas prisidengiant atsitiktinumu ir/ar bandymu suversti atsakomybę už incidentus ukrainiečiams.
Prieš pat karą su Gruzija 2008 m. Rusija taikė panašų metodą, kai Gruzijos teritorijoje krito bombos iš neatpažintų lėktuvų. Tai savotiškas testas, kiek šalis pasirengusi gintis, galimybių ribų plėtimas.
Kažką panašaus mes galime stebėti ir Lenkijos ar Rumunijos atžvilgiu, siekiant apskritai pašalinti būtinybę kalbėtis su Kijevu (o konstruktyvaus požiūrio į tokį pokalbį Rusija nedemonstruoja iš viso) ir pabandyti išplėsti konflikto mastą siekiant įtraukti į jį Vakarus.
Kremliuje gali manyti, kad nepaisant Vakarų vienybės palaikant Ukrainą, tokios pat vienybės norint duoti griežtą atkirtį atsakant į „nereikšmingus“ incidentus gali ir nebūti.
Taigi, Kremliaus pasirengimas kariauti kol kas išlieka, nepaisant išsekusių raketų resursų ir laiko trūkumo. Bet kelis mėnesius kariauti tokiu pat intensyvumu Rusija nepajėgi, todėl ji stengsis palaužti Ukrainos pasipriešinimą dar iki tol, kol armijos jėgos išseks.
