Juk akivaizdu, kad net Ukrainoje vykstantis karas netapo tokio sutarimo paskatinimu. Iš Europos viršūnių jau seniai, o pastaruoju metu vis stipriau skamba balsai, raginantys Ukrainą ir Vakarus atiduoti Rusijai bent dalį jos užgrobtos teritorijos ir net pridėti dar kitokių nuolaidų.
Tokius siūlymus remiantys argumentai – žūtbūtinai kovoti su Kremliaus diktatūra yra pavojinga bet kokiu atveju. Esą palaužti jos ekonominių ir karinių pajėgumų iki tokio laipsnio, kad jie visiškai išsektų, Vakarams neįmanoma, taigi tai tik didins eskalacijos riziką iki branduolinio lygio.
Kita vertus, teigiama, kad tokios eskalacijos tikimybė ne mažesnė, o gal net didesnė tuo atveju, jei režimas išties atsidurtų ant išsekimo ar net žlugimo ribos.
O prie jos esą privestų vien tai, jei Ukrainai su visokeriopa Vakarų pagalba vis dėlto pavyktų atsikovoti visą savo teritoriją, įskaitant Krymą. Bet šio požiūrio šalininkai čia pat vėl metasi į šoną ir skeptiškai tvirtina, kad tai bent artimiausių kelerių metų perspektyvoje nerealu.
Kodėl šio vadinamojo realistinio požiūrio niekaip neveikia kontrargumentas, jog tikrasis realizmas – pagaliau suvokti, kad bet kokios nuolaidos Kremliaus režimą tik skatina pulti toliau?
Todėl, kad daug kas Vakaruose mano, jog Rusija su visais „laukiniais Rytais“ vis dėlto yra toli, stoti su ja į žūtbūtinę kovą ne tik baisu, bet ir neverta, o kas, ką ir kaip ten tuose „laukiniuose Rytuose“ ėda ar dar suės – buvę nebuvę. Tai – savotiška mąstymo geležinė uždanga, likusi Berlyno sienos vietoje.
Buvo galima tikėtis, kad šis mąstymas ims keistis, kai šis karas neišvengiamai pradės lietis per kraštus. Su karu taip ir atsitiko, bet mąstymas nepasikeitė.
Juk raginimai kuo greičiau viską stabdyti ir derėtis ėmė garsėti kaip tik tuomet, kai, Rusijai grasinant blokada ir šantažu dėl jai taikomų sankcijų, ėmė grėsti grūdų ir maisto apskritai krizė visame pasaulyje, badas Afrikoje, nauja milijoninės migracijos banga į Vakarų Europą.
Galima tikėtis, kad šie balsai su ne mažesne, o gal net didesne jėga skambėtų net tuomet, jei Rusija griebtųsi tiesioginių – atvirų ar hibridinių – provokacijų bei teroristinių išpuolių prieš kurią nors NATO šalį, pavyzdžiui, Lenkiją.
Pati Rusija, be abejo, atidžiai stebi situaciją ir daro ją padrąsinančias išvadas. Ypač Maskvą turėtų džiuginti kalbos apie tai, kad Ukrainos didžiausi rėmėjai Vakaruose turėtų sukurti naujas geopolitines struktūras, nuošalyje paliekančias senąsias ir didžiąsias ištežėles šalis.
Be abejo, Kremlius stebi ir toliau klimpstančias sankcijas dėl jos naftos ir dujų importo.
Pagrindinė klampintoja Vengrija greičiausiai yra ne vieniša ir turi nemažą šešėlinį užnugarį.
Susiję straipsniai
Kijevą, su nauja jėga pradėjusį pliekti Vakarus dėl tokio blaškymosi ir kaltinti juos dėl to, kad jie bijo laimėjusios Ukrainos ir pergalės atveju naują jėgą įgausiančio viso jos sąjungininkų bloko, nesunku suprasti.
Kijevas ir pats tik pastaruoju metu galutinai įsisąmonino, kad su Maskva niekaip nepavyks susitarti „kažkur per vidurį“, nes pagrindinis ir vienintelis Rusijos tikslas – visiškas politinis ir fizinis Ukrainos, kaip valstybės ir visuomenės, sunaikinimas.
Tad nuožmi kritika Vakarams – ne tik būdas apeliuoti į sąžinę ir šauktis pagalbos. Tai ir mėginimas nuo savęs nustumti dalį atsakomybės už tai, kad dėl vilčių „susitarti“ buvo nepaisoma tų pačių Vakarų įspėjimų apie invaziją, jai nepasirengta taip deramai, kaip buvo galima.
Bet kokiu atveju šie geopolitiniai svyravimai bei ratilai Rusijai suteikia pagrindo viltims, kad, bet kokia kaina užėmusi visą Donbasą, ji galės raketomis ir bombomis toliau griauti Ukrainą, taip pat mėginti okupuoti Odesą ir visus šalies pietus.
Belieka tikėtis, kad tai vis dėlto sustabdys tiekiamos ginkluotės srautas Ukrainos kariuomenei.