Juk Rusijos karinės pajėgos Ukrainos kariuomenę lenkė maždaug dešimt kartų. Maskva turėjo dvigubą sausumos pajėgų pranašumą prieš Kijevą. Be to, branduolinių ginklų turinti valstybė turėjo dešimt kartų daugiau lėktuvų ir penkis kartus daugiau šarvuotų kovos mašinų nei jos kaimynė.
Akivaizdžiai supykęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kelios dienos prieš pradedant karą pasirodė per televiziją ir pasakė istorinį monologą, iš kurio buvo aišku, kad jis nesitiki nieko kito, kaip tik režimo pakeitimo Kijeve.
Atrodė, kad Kremliaus vadovas tikėjosi, jog V.Zelenskis pabėgs iš savo sostinės, panašiai kaip vos prieš kelis mėnesius JAV remiamas Afganistano prezidentas paliko Kabulą, ir kad Vakarų pasipiktinimas atslūgs, nors ir laikinai sukeliant Rusijai naujų sankcijų skausmą.
Praėjus 100 dienų, bet kokie V.Putino planai surengti pergalės paradą Kijeve buvo atidėti neribotam laikui. Ukrainiečių moralė nesugriuvo. Ukrainos kariai, aprūpinti modernia prieštankine ginkluote, kurią tiekė Vakarų šalys, nusiaubė Rusijos šarvuočių kolonas, ukrainiečių raketos paskandino Rusijos Juodosios jūros laivyno pasididžiavimą – valdomų raketų kreiserį „Moskva“, o Ukrainos lėktuvai, nepaisydami persvaros, išliko ore.
Kovo pabaigoje Rusijos kariuomenė pradėjo atitraukti savo sumuštas pajėgas iš Ukrainos sostinės apylinkių, tvirtindama, kad jos sutelkė dėmesį į šalies rytinį Donbaso regioną. Praėjus trims mėnesiams po invazijos, Rusija nebesiekia trumpo pergalingo karo Ukrainoje – ir neatrodo, kad ji būtų pajėgi jį pasiekti.
Prognozuoti sunku
Ar tai reiškia, kad Rusija pralaimi? Gundančiai skamba paimti tam tikros dienos situacijos momentinę nuotrauką ir daryti apibendrinančias išvadas.
Ukrainiečiams pavyko stulbinamai sparčiai likviduoti rusų generolus. Maskva po pradinės sumaišties buvo priversta pertvarkyti savo karinę vadovybę, o rusų nuostoliai, kad ir kokie migloti būtų oficialūs skaičiai, yra šokiruojančiai dideli.
Tačiau dabar Rusija kontroliuoja Ukrainos teritorijos dalį, kuri tęsiasi nuo antrojo Ukrainos miesto Charkovo, per separatistų kontroliuojamus Donecko ir Luhansko miestus ir tęsiasi į vakarus iki Chersono, sudarydama sausumos koridorių, jungiantį Krymo pusiasalį (2014 m. prievarta aneksuotą Rusijos) su Donbaso regionu.
Pagrindinė Rusijos pastangų kryptis šiuo metu yra Donbaso regionas, kuriame viskas virto į žūtbūtinį karą. Pastaruoju metu daugiausia kovojama aplink Severodonecką – pramoninį miestą, kuriame Ukrainos pajėgos laiko paskutinę rytinės Luhansko srities dalį.
Ukrainos pajėgos pralaimėjo didžiąją dalį Severodonecko rusams. Miesto žlugimas bus simbolinis praradimas, tačiau, pasak karo analitikų, jis išgelbės ten esančias Ukrainos pajėgas nuo užsitęsusios ir neišvengiamai pralaimėtos apgulties.
„Kijevas galėjo skirti daugiau rezervų ir išteklių Severodonecko gynybai, ir kadangi to nepadarė, sulaukė kritikos“, – neseniai paskelbtoje analizėje teigė JAV įsikūręs Karo studijų institutas (ISW).
„Tiek sprendimas neskirti daugiau išteklių Severodoneckui gelbėti, tiek sprendimas pasitraukti iš jo buvo strategiškai pagrįstas, kad ir koks skausmingas būtų. Ukraina turi vytis savo labiau ribotus išteklius ir sutelkti dėmesį į kritinės žemės susigrąžinimą, o ne ginti teritoriją, kurios kontrolė nelemia karo baigties ar sąlygų karui atsinaujinti“, – priduriama karo ekspertų pranešime.
Vykstant Severodonecko puolimui, Ukrainos gynybos ministerijos atstovas spaudai Oleksandras Motuzianykas sakė, kad Rusijos pajėgos dabar „bando apsupti mūsų karius Donecko ir Luhansko srityse“ ir persigrupuoja, kad pradėtų puolimą Slaviansko, strateginio miesto, kuris gali tapti kito lemiamo mūšio židiniu, kryptimis.
Mūšiai Ukrainos rytuose vyksta daug atviresnėje vietovėje nei žymiai tankiau apgyvendintoje miesto aplinkoje, aplink Kijevą, kur intensyvios kovos vyko invazijos pradžioje. Tai paaiškina, kodėl ukrainiečiai skubiai paprašė JAV ir jų sąjungininkų sunkesnės ginkluotės, ypač artilerijos sistemų, galinčių smogti taikiniams didesniu atstumu.
JAV prezidentas Joe Bidenas trečiadienį paskelbė, kad JAV siųs pažangesnes raketų sistemas, įskaitant didelio nuotolio raketų sistemas, kurių amunicija gali paleisti raketas beveik 80 kilometrų atstumu, t. y. daug didesniu nuotoliu nei iki šiol Ukrainai siųstos sistemos.
Tai sveikintina žinia Kijevui, tačiau Rusijos puolimas rytuose tęsiasi tuo metu, kai tarptautinės žiniasklaidos dėmesys Ukrainai šiek tiek atsitraukia nuo antraštinių puslapių.
V.Putinas galbūt būtent to ir tikisi, manydamas, kad didelės energijos sąnaudos ir kylančios vartotojų kainos, kurias dar labiau padidino karas Ukrainoje, labiau sutelks visuomenės nuomonę į savo ekonominį gerbūvį (ir lems rinkimų rezultatus) Jungtinėse Valstijose ir kitur.
V.Putinas taip pat gali tikėtis, kad diplomatų dėmesys bus trumpalaikis. Reikia pažymėti, kad tai tas pats Rusijos lyderis, kuris 2015 m. padvigubino savo paramą Sirijos prezidentui Basharui al-Assadui po to, kai Damaskas patyrė virtinę pralaimėjimų. Šis karas, kuris dabar tęsiasi jau dvyliktus metus, tebevyksta net tada, kai pasaulio dėmesys nukrypo į Ukrainą.
Šiuo atžvilgiu V.Zelenskis buvo vienas didžiausių Ukrainos pranašumų informaciniame kare. Jis surengė virtinę virtualių pasirodymų viso pasaulio parlamentuose ir priminė kitiems pasaulio lyderiams, kurie yra linkę pataikauti V.Putinui, reikalaudami, kad Ukraina atiduotų teritoriją, kad ne jis, o Ukrainos žmonės turi nuspręsti rezultatus.
V.Zelenskio pasirodymuose su sužeistais ukrainiečių kariais ir civiliais matyti, kad Ukrainos vadovas fotografuojasi su savo žmonėmis ir demonstruoja šiltą, humanišką ir nuolaidų lyderio stilių.
Tai kontrastuoja su vieninteliu viešu Rusijos vadovo apsilankymu karo ligoninėje: V.Putinas, vilkintis per dideliu baltu laboratoriniu chalatu, susitiko su sužeistais kareiviais ir karininkais, kurie sustingę stovėjo prieš savo vyriausiąjį vadą.
Tačiau V.Putinas, kuris nutraukė bet kokią vidaus politinę opoziciją ir veiksmingai kontroliuoja savo šalies eterį, nesusiduria su tokiu pat vidaus spaudimu kaip V.Zelenskis.
Nikolajus Patruševas, V.Putino Saugumo tarybos vadovas, neseniai pareiškė, kad Rusijos pajėgos Ukrainoje „nesivaiko terminų“, o tai rodo, kad V.Putinas turi daug atviresnį karo Ukrainoje tvarkaraštį. Ukrainiečiai, priešingai, baiminasi, kad gali prasidėti tarptautinis nuovargis, dėl kurio tarptautinė bendruomenė ims spausti jų vyriausybę daryti nuolaidas V.Putinui.
„Jūs turite laikrodžius, bet mes turime laiko“. Šis posakis, kartais priskiriamas pagautam Talibano kovotojui, apibendrino Amerikos dilemą kariaujant Afganistano kare, nenoriai pripažįstant, kad sukilėliai veikia pagal kitokius politinius horizontus ir terminus ir kad jiems tereikia pakankamai ilgai išsilaikyti – o ne nugalėti – technologiškai pranašesnę JAV kariuomenę.
Perfrazuojant šią frazę, lemiamas veiksnys Ukrainoje gali būti tai, kas turi daugiau laiko: Rusijos diktatorius, kuris, tikėtina, valdžią išlaikys iki mirties, ar Ukrainos žmonės, kovojantys už savo šalies laisvę ir išlikimą.
Parengta pagal CNN inf.
