Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas tai sakydamas tikriausiai turi galvoje žodį „privalo“, kuriuo komentuodamos kitos valstybės ir išsivertė prezidento pasakymą.
Bet kas privalu padaryti, nebūtinai tai įvykdoma. Kai iš valstybės vadovo girdimi panašūs įsakmūs žodžiai, manoma, kad jo vadovaujama kariuomenė pergalingam žygiui yra pasiruošusi ir tik laukiama konkrečių įsakymų.
Apie plataus masto lemiamą kontrpuolimą Ukrainos karinėje vadovybėje, o dažniau jos atstovų spaudai lūpomis, kalbama jau mėnuo. Fronte kontrpuolimas paprastai yra karinė paslaptis, o jeigu kas nors ir paskelbiama, tai tik siekiant suklaidinti priešą.
Kaip bus šiuo atveju, pamatysime – savaitės prabėgs greitai. Jeigu situacija bus panaši į dabartinę, pozicinį karą, V.Zelenskiui vėl teks sakyti kalbą.
Vis dėlto ar įmanoma fronte kovojančių pusių galimybes įvertinti savarankiškai, remiantis viešai skelbiama informacija? Deja. Nors ir gyvename informacinės epochos laikais, kas iš tikrųjų vyksta mūšio lauke, o juo labiau už jo ribų, sunku nustatyti.
Atkreipiau dėmesį į televizijos kanalo RTVI bėgančią eilutę: „Vertinti kovojančių šalių pranešimus apie laimėjimus, priešo pralaimėjimus, nuostolius reikia su tam tikra skepticizmo doze.“
Situaciją Ukrainoje dabar nušviečia armija karo korespondentų, apžvalgininkų, politologų, tačiau objektyvus vaizdas lipdosi iš lėto, jis apykreivis ir sunkiai prognozuojamas.
Turiu savo nuomonę apie karą: Ukraina prieš Rusiją gali laimėti tik NATO visiško įsitraukimo į kovą atveju. Ką reiškia „visiško“, kažin ar reikia aiškinti.
Bet nuo pirmųjų dienų JAV aiškiai pareiškė, kad jų karių, ne savanorių, Ukrainos mūšio lauke nebus. Tai kartojama iki šiol įvairiomis progomis visų NATO narių. Kandidatų į Didžiosios Britanijos premjero postą debatuose realiai juos laimėsianti Liz Truss tai pabrėžė kelis kartus.
NATO apsiribojo technine karine, kad ir su instruktoriais, pagalba.
Ukrainos nuosavas karinės pramonės kompleksas dabartinėms karo sąlygoms yra per menkas. Todėl karinė pagalba turi būti ne atsitiktinė, su pertrūkiais, negana to, apskaičiuota esamoms ir būsimoms priešo galimybėms.
Girdime apie milijardais dolerių skaičiuojamą paramą. Ukrainos mūšio lauką pasiekė vos ne mitologizuotos keturios (nors reikia kur kas daugiau) daugkartinio raketų paleidimo sistemos HIMARS. Atkeliauja ir kita moderni karinė technika.
Gal esamo perginklavimo pakanka pradėti lemiamą kontrpuolimą, o įsibėgėjus karą pergalingai ukrainiečiams pabaigti iki metų pabaigos? Nežinau. Matau tik, kad po penkių karo mėnesių Rusija kontroliuoja penktadalį Ukrainos teritorijos. Ir ketina joje įsitvirtinti.
Kiek pastangų reikės atkovoti Mariupolį? O ginklų prifarširuotą Krymą? O jeigu ta pati situacija bus po penkių ar penkiolikos metų?
Abchazijoje ir Pietų Osetijoje po 2008 m. niekas nepasikeitė.
Apžvalgininkų tekstuose apie Ukrainą vis dažniau išlenda žodžiai „įšaldytas konfliktas“. Įšaldymai gali tęstis tiek ilgai, kad nebeliks kam ir atšildyti. Ir išvis pradings toks noras.
Vis labiau valstybės, net tos, kurios aktyviai remia Ukrainą, sutelks dėmesį į savus interesus. Jau dabar, dar visiškai neišblėsus norui nubausti Rusiją, savi valstybių interesai kiša pagalius į bendros kovos prieš Rusiją vežimą.
Tiesa, ES tebeišlaiko parodomąją vienybę, bet dar po metų, po žiemos, ji gali pradėti byrėti.
Kai kurie emocingi politologai kaltina Vakarus ryžto pribaigti putinišką režimą stoka. Bet gal ir nepajėgiama to padaryti? Tiek karine, tiek ekonomine prasme. Rusija atlaikė kiliminį bombardavimą sankcijų paketais. Kaip ir visi bombardavimai, tai paliks ryškių pėdsakų Rusijos ekonomikoje, bet ne tokių, kokių buvo tikėtasi.
Šalis bus atkirsta nuo Vakarų technologijų, bet neizoliuota nuo pasaulio. Milžiniškame regione su 30 procentų pasaulio energijos išteklių to neįmanoma padaryti. Kaip ir kariniuose reikaluose.
Nuo 2000 m. Rusija susirūpino karinės pramonės bloga padėtimi, ėmėsi ją reorganizuoti, o po 2008 m. karo Gruzijoje – sparčiai modernizuoti kariuomenę. Kaip ir visi dabartiniai karai, kovos Ukrainos fronte yra ir naujų ginklų išbandymo poligonas.
Vakarai, tiekdami Ukrainai modernią, bet ne pačią naujausią ginkluotę, laukia, kuo atsakys Rusija. Ir tai vyksta visose karo veiksmų srityse. Rusai pripažįsta HIMARS efektyviu ginklu ir kartu skelbia suradę būdą apsiginti. Demonstruoja analogišką ir net geresnių charakteristikų ginkluotę.
Jau dvi savaitės kasdien Ukrainos žiniasklaidoje (tai bemat išplatinama ir visame pasaulyje) pranešama apie pasirengimą atsiimti iš okupantų Chersoną.
Ar tai manevras, ar tikrovė, netrukus įsitikinsime. Bet kuriuo atveju beveik visi karo ekspertai sutinka, kad po dviejų mėnesių ar šiek tiek vėliau situacija turi keistis iš esmės, kitiems metams paliekant tik energetinius mūšius su Rusija. Juose aktyviai dalyvaus ir Lietuva.
Kol kas nelabai aišku, kokie realūs iššūkiai laukia mūsų valstybės. Anksčiau aktyviai diskutavę ekonomikos apžvalgininkai šiuo metu gerokai pritilę arba kalba abstrakčiai. Tuo metu vokiečiai net laiką po dušu skaičiuoja.
