Tačiau praėjus beveik šešiems mėnesiams po plataus masto invazijos, Rusijos pažanga iš esmės sustojo. Nepaisant didelių pastangų naudojant Vakarų teikiamą pažangią ginkluotę, Rusijos artilerijos pajėgumai vis dar pridaro Ukrainai didelių nuostolių ir pernelyg dažnai lieka be atsako.
Ukrainos kariuomenės silpnoji vieta tebėra kontratakos ugnis, t. y. priešo artilerijos pabūklų ieškojimo ir apšaudymo taktika. Rusijos kariuomenė iš tiesų turi labai didelę kiekybinę persvarą. Ukrainai savo ruožtu dažnai trūksta tinkamo kontratakos veiksmų organizavimo mūšio lauke. Jai taip pat trūksta kvalifikuotų aukščiausio lygio specialistų.
Dėl šios priežasties Rusijos artilerija ir toliau niokoja ukrainiečių gynybines linijas, taip priverčiant ukrainiečių pėstininkus mokėti pernelyg didelę kraujo kainą.
Naujai atrasta galia
Daug kas pasikeitė nuo tada, kai Ukrainai dar birželio mėnesį baigėsi senosios sovietinio standarto amunicijos atsargos. Jai teko iš esmės pereiti prie NATO standartinės amunicijos bei įsigyti dešimtis Vakarų tiekiamų artilerijos pabūklų – ir tai reikėjo padaryti greitai.
Laimei, šis pereinamasis laikotarpis, vienas dramatiškiausių karo momentų, buvo greitas.
Jei ne dešimtys vakarietiškų artilerijos pabūklų, pavyzdžiui, JAV suteiktos haubicos M777 ir didelės amunicijos atsargos, Kijevas šiuo metu būtų likęs beviltiškoje padėtyje.
Rusijos kiekybinė persvara ir jos begalinės amunicijos atsargos, atsiradusios dėl dešimtmečius trukusios gamybos sovietmečiu, turėjo pražūtingą poveikį karo eigai.
Rusų artilerijos apšaudymo taktika – paprasta, bet žiauri ir pribloškianti – atvėrė kelią rusų pėstininkams per išdegintus Ukrainos griuvėsius. Dėl to daugelis miestų virto pelenais.
Disproporcija tarp rusų ir ukrainiečių dalinių, dislokuotų tam tikrame fronto ruože, gali siekti net 10:1. Tačiau vakarietiškos artilerijos, technologiškai pranašesnės už senesnius sovietinius Rusijos naudojamus pabūklus, įsigijimas išgelbėjo Ukrainos gynybinę kampaniją.
Dar didesnį poveikį turėjo šiuo metu vykstanti kampanija, kurios metu JAV suteiktomis raketų sistemomis HIMARS buvo sunaikinta dešimtys Rusijos amunicijos ir degalų sandėlių visoje okupuotoje Ukrainos teritorijoje.
Manoma, kad HIMARS kampanija nesukėlė visiško amunicijos trukūmo Rusijos kariuomenėje, tačiau ji dar labiau apsunkino problemišką Rusijos logistiką ir gerokai sumažino jos šaudmenų atsargas.
Remiantis „Kyiv Independent“ apklaustų Ukrainos artilerijos vadų vertinimais, Rusijos amunicijos nuostoliai Ukrainos rytuose sumažėjo nuo beveik 12 000–15 000 šovinių iki beveik 5 000–6 000 per dieną, o tai gana didelis palengvinimas Ukrainos kariuomenei. Kova tarp abiejų šalių artilerijos pajėgų buvo daugiau nei žiauri.
Tyrimų projekto „Oryx“, dokumentuojančio karo nuostolius Ukrainoje, duomenimis, Rusija neteko mažiausiai 75 velkamosios artilerijos pabūklų (įskaitant 32 152 milimetrų 2A65 Msta-B haubicas) ir mažiausiai 152 savaeigių pabūklų (įskaitant 46 152 milimetrų 2S3 „Akatsiya“ ir 58 152 milimetrų 2S19 Msta-S sunkiosios artilerijos pabūklus).
Ukrainos nuostoliai taip pat dideli: „Oryx“ užfiksavo, kad sunaikinta, sugadinta arba palikta mažiausiai 50 velkamosios artilerijos ir 51 savaeigis artilerijos pabūklas. „Oryx“ taip pat žino apie aštuonis sunaikintus arba apgadintus M777A2 artilerijos pabūklus, kurie anksčiau buvo dalis iš daugiau kaip 100 vienetų, kuriuos Ukrainai atsiuntė JAV, Australija ir Kanada.
Tačiau reikėtų pažymėti, kad abiejose pusėse ne visos artilerijos dalys buvo prarastos dėl atsakomosios ugnies.
Ukrainos ekspertų vertinimais, Rusijos skaitinė persvara šiek tiek sumažėjo. Ukraina šiuo metu dislokuoja beveik 500 artilerijos vienetų prieš daugiau kaip 2 000 Rusijos sistemų. Kai kurios ribotos 152 milimetrų kalibro šovinių atsargos iš buvusių Varšuvos sutarties šalių vėl leido naudoti senesnes sovietinio standarto ukrainietiškas pabūklus.
Silpna vieta
Pažanga buvo pastebima, tačiau geresnių vakarietiškų sistemų įdiegimas neatnešė radikalių pranašumo pokyčių prieš Rusijos pajėgas. Rusijos artilerija tebėra itin pribloškianti ir mirtina – toliau itin galingai apšaudo Ukrainos gynybą.
Dar vienas perspėjimas įvyko rugpjūčio 2 d., praėjus vos kelioms dienoms po to, kai Rusijos vadovaujami kovotojai pradėjo didžiulį puolimą Piskų gyvenvietėje į šiaurės vakarus nuo okupuoto Donecko.
Vykstant įnirtingiems karo veiksmams, Serhijus Gnezdilovas, Ukrainos 21-ojo motorizuotojo pėstininkų bataliono „Sarmat“ būrio vadas, savo „Facebook“ puslapyje paskelbė žinutę, sukėlusią didelį ažiotažą.
Kario žinutėje, kupinoje nevilties ir pykčio, aprašoma siaubinga situacija rusų užpultame Piskyje. Per mažiau nei parą, pasak S.Gnezdilovo, rusų artilerija į ukrainiečių gynybą mieste paleido beveik 6 500 šūvių.
„Nesuvokiama, kaip kai kuriems mūsų pėstininkams pavyksta išlikti gyviems po tokiu priešo ugnies pliūpsnių“, – rašė jis.
Rusijos artilerija metodiškai naikino ukrainiečių betoninę gynybą, nesulaukdama jokio pasipriešinimo iš ukrainiečių pusės. Ukrainiečių kontrataka visiškai neveikė, teigiama pranešime.
„Tai kautynės, kuriose bataliono personalas tik savo kūnais atgraso puolimą“, – rašė karys.
Ši „Facebook“ žinutė sukėlė šurmulį Ukrainos žiniasklaidoje. Netrukus po to Ukrainos vadovybė atsiuntė pastiprinimą, kuris palaipsniui stabilizavo padėtį Piskų mieste. Šiuo metu Rusijos pajėgos kontroliuoja beveik trečdalį miesto po daugiau kaip dvi savaites trukusių žiaurių mūšių.
Nepaisant visos HIMARS padarytos žalos, Rusija, ypač Donbase, vis dar geba sutelkti savo didžiulę artilerijos galią tam tikruose fronto ruožuose.
Kalbėdami su anonimiškumo sąlyga, „Kyiv Independent“ apklausti tarnaujantys Ukrainos artilerijos karininkai pripažino, kad ukrainiečių kontrataka tebėra labai problemiška, daugiausia dėl to, kad trūksta veiksmingos aukščiausio lygio organizacijos.
Jų požiūriu, reikia tobulinti visus pagrindinius kovos su artilerija komponentus, ypač taikinių paiešką per stebėjimo taškus, radarus, dronus ir garsinį matavimą. O taikinių paieška turi būti geriau sinchronizuojama su artilerijos daliniais, kurie greitai reaguoja ir gali sunaikinti atskleistus rusų ginklus.
Ir visi komponentai turi veikti kaip sistema ir bendradarbiaujant su pėstininkų daliniais, kurie turėtų laikyti artilerijai svarbius vietinius aukštus taškus, o taip dažnai nėra, kaip sakė artileristai.
Daugeliu atvejų Rusijos sėkmę užtikrino ne jos triuškinamas pranašumas, o problemiška ukrainiečių kontrartilerijos reakcija.
„Už šias klaidas pėstininkai sumokėjo savo krauju“, – sakė vienas Ukrainos artilerijos karininkas.
Kompetentinga vadovybė
Šiandieninėje Ukrainos aukščiausiosios vadovybės struktūroje nėra konkretaus vadovavimo ir kontrolės organo, atsakingo tik už artileriją.
Panašiai kaip ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generaliniame štabe, nė viename iš keturių Ukrainos pagrindinių operatyvinių vadaviečių („Šiaurė“, „Pietūs“, „Rytai“, „Vakarai“) nėra vadovybės, atsakingos už artileriją.
Tai yra kariuomenės decentralizacijos – pertvarkos, kuri buvo atlikta bandant atsitraukti nuo pernelyg centralizuotos sovietinės karinės sistemos ir priartėti prie vakarietiškos praktikos, rezultatas.
Prieš decentralizaciją aukščiausio lygio struktūros, tokios kaip armijos korpuso vadovybė, buvo tiesiogiai atsakingos už kovos su artilerija organizavimą ir vykdymą. Tuo tarpu brigados lygmens artilerijos vadovybė buvo atsakinga už paramą pėstininkams mūšio laukuose, o ne už priešiškos artilerijos medžioklę.
„Dabar dėl to, kad nėra centralizuotos artileriją prižiūrinčios vadovybės, Ukrainos daliniuose esama nenuoseklumo, ir jie turi būti ištaisyti“, – sako Kijeve gyvenantis, į pensiją išėjęs, vyresnysis artilerijos karininkas Olehas Ždanovas.
„Kiekviename didesniame fronto linijos sektoriuje – pavyzdžiui, Donbase, Zaporožėje ar Chersone – turėtų būti bent viena ar dvi artilerijos brigados, t. y. keturi artilerijos batalionai“, – sakė O. Ždanovas.
„Artilerijos brigada būtų atsakinga tik už kontrbaterinį karą 100–150 km ilgio fronto linijos ruože. Ji veiktų kaip bendrosios žvalgybos sistemos dalis.“
O.Ždanovas sako, kad kiekviename Ukrainos operatyvinės vadovybės štabe turėtų būti kompetentingas artilerijos skyrius, atsakingas už priešbaterinę kovą savo sektoriuose.
„Vyksta perėjimas prie vakarietiškų darbo metodų“, – sakė Glenas Grantas, į atsargą išėjęs britų armijos karininkas ir buvęs Ukrainos gynybos ministerijos patarėjas.
„Tačiau tam trukdo komunikacijos stoka, prastos organizacinės struktūros ir vis dar sunkios senųjų koncepcijų rankos. Ukrainai dar trūksta užbaigti valdymo artilerijos decentralizaciją, gerinant radijo ryšį, sukuriant, aprūpinant ir apmokant daugiau batalionų fronto linijos stebėtojų grupių“, – sakė jis.
G.Grantas tęsė, sakydamas, kad gyvybiškai būtina sukurti duomenų apsikeitimo tarp artilerijos žvalgybos praktiką ir užtikrinti, kad ji veiktų visose brigadose. Taip pat turėti tiesioginį radijo ar Wi-Fi ryšį su visais įmanomais duomenų apie priešo artileriją šaltiniais.
„Galiausiai mums reikia aukštai skraidančio drono, kuris galėtų skristi atgal nuo priešo linijų 50–100 kilometrų atstumu, su į šonus nukreiptais jutikliais, kad būtų galima nustatyti artilerijos pozicijas ir judėjimą. Kai kas iš to jau yra sukurta, tačiau geresnė sistema išgelbės gyvybes ir padės laimėti karą.“
Parengta pagal „Kyiv Independent“ inf.
