Anot ISW, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas buvo pasiryžęs išlaikyti šią svarbią teritoriją, kurios užėmimas būtų leidęs jam atnaujinti invaziją į Ukrainą iš pozicijų vakariniame Dniepro upės krante. Ši aplinkybė V.Putino skaičiavimuose greičiausiai buvo svarbesnė nei simbolinė vertė išlaikyti vienintelę srities sostinę, kurią jo pajėgos užėmė nuo 2022 m. vasario 24 d. (Per 2014–2015 m. invaziją Rusija jau buvo užėmusi Luhansko ir Donecko miestus). Vakarų Chersono gynybai V.Putinas skyrė dideles Rusijos pajėgas, įskaitant daugelį likusių elitinių oro desanto dalinių, kuriais disponuoja Rusijos kariuomenė.
Jis taip pat skyrė pastiprinimą, atsiradusį dėl dalinės rezervistų mobilizacijos, kurią įsakė atlikti rugsėjo 21 d. Šios pajėgos buvo įsitvirtinusios ir atkakliai kovėsi, kad išlaikytų savo pozicijas, patirdamos daug nuostolių. Ukrainos sėkmė, nepaisant tokio Rusijos ryžto ir ribotų elitinių dalinių skyrimo, daugeliu atžvilgių yra dar įspūdingesnė nei jos pergalė Charkovo srityje rugsėjo viduryje.
Ukrainos sėkmę didele dalimi lėmė tai, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos inovatyviai panaudojo JAV suteiktą tiksliųjų raketų sistemą HIMARS, siekdamos sutrikdyti Rusijos tiekimo linijas. JAV Ukrainai suteikta HIMARS amunicija netinka tiltams naikinti – jos kovinės galvutės yra per mažos ir nėra optimizuotos tokiems smūgiams. Ukrainos ginkluotosios pajėgos sukūrė taktiką, kaip apeiti šį apribojimą, suduodant daugybę tikslių smūgių ant pagrindinio Antonovskio tilto ir kelio, einančio Kachovkos užtvankos viršūnėje, taip, kad būtų pažeisti keliai ir jie taptų netinkami naudoti, tačiau nebūtų sunaikinta pati tiltų infrastruktūra arba smarkiai sugadinta užtvanka.
Gynėjai toliau smogė į tiltus, kai rusai bandė juos remontuoti, taikydamiesi į remonto įrangą ir kelius, kol rusai galiausiai pasidavė. Rusai bandė pastatyti pontoninį tiltą po Antonovskio tiltu, kad sušvelnintų situaciją, tačiau Ukrainos ginkluotosios pajėgos puolė ir šį bandymą, todėl rusai jo atsisakė.
Galiausiai rusams liko baržos, plukdančios atsargas, įrangą ir pastiprinimą iš rytų į vakarų krantą. Gynėjai atakavo ir baržas bei išsilaipinimo vietas, tačiau keltų sistemos bet kuriuo atveju nepakako aprūpinti apie 20 000 rusų mechanizuotųjų pajėgų, bandžiusių išsilaikyti vakariniame upės krante.
Karo studijų instituto teigimu, buvo aišku, kad rusai nepajėgs apginti šio posto iki to laiko, kai Rusijos armijos generolas Sergejus Surovikinas spalio 8 d. perėmė vadovavimą Rusijos invazijai į Ukrainą. S.Surovikinas beveik iš karto pranešė apie ketinimą pasitraukti iš vakarų Chersono ir greičiausiai pradėjo sudaryti sąlygas atsitraukti per porą savaičių.
Neaišku, ar V.Putinas tuo metu įgaliojo S.Surovikiną visiškai palikti vakarų Chersoną, ar S.Surovikinas turėjo toliau dirbti, kad įtikintų V.Putiną, jog bet kokios pastangos išsilaikyti vakarų Chersone yra beviltiškos. Lapkričio 9 d. Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu susitiko su S.Surovikinu inscenizuotoje viešoje aplinkoje ir įsakė jam pasitraukti, ką pastarasis ir padarė.
Institutas taip pat nurodo, jog artimiausiomis savaitėmis Rusijos puolamosios operacijos Donecko srityje suintensyvės, nes kartu su pajėgomis, atitrauktomis iš vakarų Chersono, atvyks papildomi mobilizuoti kariai. Ukrainos pajėgos šioje srityje patirs sunkumų, ir Kijevui greičiausiai teks perkelti karius gintis nuo šių atnaujintų Rusijos puolimo veiksmų. Tikėtina, kad, nepaisant atnaujintų pastangų, rusai nepasieks reikšmingų laimėjimų, nors laikui bėgant jie galėtų užimti Bachmutą, tačiau tai atsieitų labai brangiai. Mobilizuoti rusų kariai pasirodė esą netinkamai apmokyti, prastai aprūpinti ir labai nenorintys kariauti. Jie atvyksta ne sutelktais būriais, o siunčiami daugiausia kaip pavieniai ar nedideli daliniai, pakeičiantys dalinius, kurie devynis mėnesius kovojo be poilsio, patyrė didžiulių žmonių ir technikos nuostolių bei patys yra gerokai demoralizuoti.
Donecko srityje veikiančias Rusijos pajėgas sudaro įprastiniai reguliariųjų Rusijos ginkluotųjų pajėgų daliniai, mobilizuoti kariškiai, „Wagner“ grupuotės kareiviai, Rusijos savanorių rezervo daliniai, Donecko ir Luhansko liaudies respublikų milicijos daliniai, Ramzano Kadyrovo čečėnų dalinių kareiviai ir savanorių batalionai.
Labai mažai tikėtina, kad S.Surovikinui pavyks iš jos suformuoti pajėgas, galinčias vesti plataus masto puolamąjį mechanizuotą manevrinį karą, juolab kad jis net neskiria (arba jam neleidžiama skirti) laiko nuoseklioms smogiamosioms pajėgoms sukurti prieš metant jas į puolimą. Šis keistas pajėgų mišinys greičiausiai pasieks tam tikrų laimėjimų dėl vien tik skaičiaus svorio, tačiau Ukrainos gynėjai, veikiausiai bus sustiprėję ir per kelis ateinančius mėnesius greičiausiai privers jį sustoti netoli pradinių taškų.
Pasak ISW, tikėtina, kad Ukraina taip pat susigražins karines pajėgas iš vakarų Chersono ir perskirstys jas kitose vietovėse gynybinėms ir kontrpuolimo operacijoms. Labiau tikėtina, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos sustiprins vakarinio Dniepro upės kranto kontrolę, paliks pakankamai pajėgų, kad sulaikytų bet kokį Rusijos bandymą vėl persikelti per upę, ir perskirstys pajėgas į kitas vietoves.
Dėl Rusijos puolimo Donecko srityje Ukrainos ginkluotosios pajėgos greičiausiai turės nukreipti dalį karių gintis toje teritorijoje, tačiau gynėjai greičiausiai bent dalį atgautų kovinių pajėgų nusiųs arba sustiprinti savo vykdomą kontrpuolimą Luhansko srityje, arba pradėti kitą kontrpuolimą kur nors kitur.
Ukrainos pajėgos ir toliau pasiekė nedidelių laimėjimų Luhansko srityje ir tikriausiai galės pasiekti daugiau laimėjimų, jei jas sustiprins kariai iš vakarų Chersono. Be abejo, rusai taip pat stiprina savo gynybines pozicijas Luhansko srityje, tačiau Ukrainos ginkluotosios pajėgos vis tiek veržiasi į priekį, ir nėra pagrindo prognozuoti, kad prastai apmokyti, blogai aprūpinti ir menkos moralės rusų rezervistai sugebės sustabdyti pergalių padrąsintas Ukrainos pajėgas.
Todėl labai mažai tikėtina, kad per ateinančius kelis mėnesius koviniai veiksmai bus nutraukti ar ilgam sulėtės. Rusai nesistengia kurti ir stiprinti gynybinių pozicijų visoje fronto linijoje, o atnaujina puolamąsias operacijas Donecko srityje. Ukrainiečiai beveik neabejotinai tęs jau pradėtas kontrpuolimo operacijas. Abi pusės jau dabar kovoja labai purvinomis sąlygomis. Tikėtina, kad jos nenutrauks kovos, kai žiema įšals žemė ir ji taps dar palankesnė didelio masto mechanizuotam manevriniam karui. Realu, kad kritus oro temperatūrai mūšiai labiau suintensyvės, nei susilpnės.
Bet kokie bandymai šiuo metu nutraukti ugnį ar karo veiksmus būtų labai palankūs Rusijai. V.Putinas turėtų norėti tokių paliaubų savo interesais. Jis turėtų pripažinti, kad turi duoti savo pajėgoms laiko atsigauti ir rezervistams, atvykstantiems į mūšio vietą, laiko integruotis į savo dalinius, treniruotis ir pasirengti rimtoms kovoms. Jis turėtų norėti neleisti ukrainiečiams pasinaudoti neseniai pasiektų pergalių emociniu pakilimu. Taigi tai, kad V.Putinas tokiomis aplinkybėmis ir toliau baksnoja savo generolus į puolimą, kariniu požiūriu yra didelė klaida.
Realu, jog tai lemia ne tik bet kokie psichologiniai veiksniai, paskatinę V.Putiną įsakyti invaziją, bet ir vis labiau didėjantis V.Putino poreikis parodyti savo griežtumą griežtosios krypties grupuotei, kuriai bent jau viešai vadovauja „Wagner“ grupuotės finansininkas Jevgenijus Prigožinas. Todėl mažai tikėtina, kad V.Putinas bus linkęs siekti paliaubų, nebent jas lydėtų didžiulės Ukrainos ar tarptautinės nuolaidos.
Parengta pagal „understandingwar.org“ inf.
